Parma – gurmaniškas meno kąsnelis

Autorius: Italija.lt , 2008, Rugsėjo 06d.

Turistams Parma pristatoma, kaip „Citta d'arte“, pažodžiui – meno miestas. Nors ir nelabai originalu, tačiau melo – nei kruopelytės. Meno galerijos, teatrai, architektūriniai šedevrai patvirtina šią tezę. Čia įsikūręs vienas seniausių Europos universitetų, įkvėpimo kūrybai sėmėsi garsusis freskų tapytojas Antonio da Correggio ir muzikos genijus Giuseppe Verdi. Gurmanų tarpe, šis miestas garsėja Parmos kumpiu ir Parmigiano Reggiano sūriu, o sentimentalių romanų mėgėjai bus skaitę Stendhal'io „Parmos vienuolyną“.

Pirmieji duomenys apie žmonių gyvenvietes Parmos teritorijoje, siekia Paleolito amžių. Oficialiai teigiama, kad Parmą 183 m. pr. Kr. įkūrė romėnai. Pradėjus tiesti Via Emilia kelią, Parmoje suklestėjo žemdirbystė ir gyvulininkystė. 569 m. miestą užkariavo longobardai ir pavertė jį kunigaikštyste. Po neramių ir permainingų ankstyvųjų Viduramžių, 1140 m. Parma atgimė, kaip miestas, o 1500 – 1520 m. perėjo prancūzų įtakon. Tai reiškė, kad valdymui didelę įtaką turėjo Bažnyčia, o konkrečiai PierLuigi Farnese, kuris buvo popiežiaus Paolo III nesantuokinis sūnus. Dosnus valdovas negailėjo finansavimo ir Parma tapo turtingu regiono miestu, kurį puošė didingi architektūriniai paminklai ir unikalūs meno kūriniai. Po du amžius trukusio Farnese šeimos valdymo, 1731 m. valdžią perėmė ispanai, o po to vėl prancūzai.

1759 m. ministras Guillaume du Tillot Parmą paskelbė modernia valstybe, kuri rėmėsi civilinės organizacijos ir pramonės ekonomikos pagrindais. Po Vienos kongreso, 1815 m. Parma atiteko Marijai Luizai, antrajai Napoleono Bonaparto žmonai. 1860 m. plebiscitu, buvo nuspręsta Parmą prijungti prie Pjemonto, o kartu ir prie Italijos karalystės. Po II – ojo pasaulinio karo bombardavimų ir niokojimų, Parma atsitiesė, atsikovodama kadaise prarastas stiprias pozicijas ekonominėje ir kultūrinėje srityse.

Didžiausiu senamiesčio traukos centru laikoma „Piazza Duomo“ – katedros aikštė. Atvirai tariant, pati aikštė gana maža ir uždara, tačiau kukli ansamblio išorė slepia įspūdingus kultūros lobius. XI – XII a. statyta katedra yra neginčijamas romaninio stiliaus pavyzdys. Tikrieji meno šedevrai atsiveria vos įžengus vidun. Įspūdingiausia laikoma kupolo freska „Ėmimas į dangų“ (1534 m.), kurią nutapė Emilijos dailininkas Antonio da Correggio. Navą puošia Correggio mokinių tapyba. Pietinio transepto frizą (1178 m.) išraižė Benedetto Antelami, kuris puošė ir nuostabią krikštyklą (1196 m.) iš rausvo Veronos marmuro, stovinčią pietinėje katedros pusėje. Krikštyklos eksterjero ir interjero reljefai, ypač vaizduojantys metų mėnesius, vertinami kaip to meto Italijos šedevrai. Vos už kelių žingsnių į Rytus, ne mažiau įspūdinga San Giovanni Evangelista (perstatyta 1498 – 1510 m.) bažnyčia su Correggio nutapyta kupolo freska „Šv. Jono regėjimas Patme“. Šią ir Via Dante esančią Madonna della Steccata (XVI a.) bažnyčią puošia nuostabios Correggio mokinio Parmigianino freskos.

Kita turistų ir miestelėnų pamėgta lankymosi vieta – „Piazza della Pace“ (Taikos aikštė). Čia įsikūrę „Palazzo di Pilota“ rūmai, XVI a. buvo pastatyti Farnese giminei, o po subombardavimo per Antrąjį pasaulinį karą rekonstruoti. Rūmams priklauso „Teatro Farnese“ (1628 m.) – medinė žavaus Palladio teatro Vičenzoje kopija. Rūmų „Galleria Nazionale“ galerijoje pristatomi Parmigianino ir Correggio darbai. Be to, čia eksponuojami Fra Angelico, Bronzino, El Greco kūriniai bei du gigantiški Ludovico Carracci'o paveikslai. Apatiniame aukšte įsikūręs „Museo Archeologico Nazionale“ muziejus siūlo apžiūrėti etruskų nekropolį ir priešistorinius eksponatus, rastus Parmos apylinkių kalvose.

Italų poetas Attilio Bertolucci apie Parmą rašė: „Kaip ir kiekvienoje sostinėje, mieste turėjo būti upė. Tačiau kaip mažoje sostinėje, čia buvo tik nedidelė upelė, kuri didžiąją laiko dalį yra išdžiūvusi“. Eidami į „Parco Ducale“ netrukome tuo įsitikinti. Išsausėjusi upės vaga priminė dykumų peizažą. Nuo to laiko, kai čia gyveno Marija Luiza, parkas prarado karališką spindesį. Jį mena nebent karališkieji rūmai. Nepaisant karšto rugpjūčio išdžiovintos žolės ir skurdokos augalijos, žaviausias parko akcentas, mums pasirodė, tvenkiniai, kuriuose knibždėte knibžda gyvūnijos. Nelabai skaidriame vandenyje tingiai plaukioja milžiniški karpiai, kurių ilgis atitinka žmogaus rankos su plaštaka ilgį, o svoris, ko gero, prilygsta šešiamečio vaiko svoriui. Silpnų nervų žvejams nepatartina žiūrėti.

Atidavę duoklę kultūrai, nusprendėme palepinti ir skrandžius. Ne paslaptis, kad Parma kulinarinėje srityje turi kuo didžiuotis. Italijos virtuvėje nėra garsesnio ir svarbesnio sūrio už parmezaną (Parmigiano). Jo būna dviejų rūšių – aukščiausios kokybės „Parmigiano – Reggiano“ ir kiek prastesnis „Grana“. Sūrio gamybos būdas amžiams bėgant beveik nepakito. Pusiau nugriebtas pienas sumaišomas su išrūgomis, kad susifermentuotų. Pienui sukrekėti padeda šliužo fermentas. Tuomet sūris pasūdomas ir suformuojamas. Parmezanas vartojamas ne tik kitiems patiekalams ruošti – jį gardu valgyti ir vieną arba su kriaušėmis. Puikus Parmos kumpio skonis priklauso nuo technologijos, kuri buvo tobulinama ilgus metus, ir nuo rūkymo sąlygų. Kiaulės tukinamos nuo parmezano gamybos atlikusiomis išrūgomis. Šią ypatingą mėsą pasūdžius ir pabarsčius pipirais gaminamas garsusis „prosciutto crudo“. Vėjuotos Langhirino kalvos į pietus nuo Parmos idealiai tinka kumpiams rūkyti. Jie brandinami net iki dešimties mėnesių. Kiekvienas kumpis pažymimas senosios Parmos kunigaikštystės karūnos su penkiomis smailėmis etikete.

Taigi susiraskite nedidelę „Trattoria“ šiek tiek atokiau nuo centrinių gatvių ir leiskitės į gurmanišką kelionę.

www.italije.lt



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.