Peru: Kalėdos Maču Pikču šešėlyje | Kelionių manija

Peru: Kalėdos Maču Pikču šešėlyje

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2008, Gruodžio 28d.

Prireikė devynių mėnesių, kol iš Venesuelos sostinės Karakaso prieš pat Kalėdas atsibastėme iki vieno gražiausių Pietų Amerikos žemyno perlų – paslaptingojo inkų miesto Maču Pikču. Pirmą kartą gyvenime nesinervinau dėl milžiniškų turistų srautų, beprotiškų kainų ir kitų nepatogumų. Maču Pikču prikaustė dėmesį ir išvalė visas mintis, leisdamas tiesiog sėdėti ant šalto akmens ir akimis glostyti nepriekaištingas miesto linijas.

Pirmą kartą gyvenime neniurnėjau penktą ryto keldamasis iš lovos. Turistai į Maču Pikču įleidžiami nuo šeštos ryto, todėl pirmieji lankytojai miestą gali pasiekti prieš pat atidarymą atvykdami autobusais iš gretimo Aquas Calientes (Karštųjų Vandenų) miestelio arba kopdami į kalną pėsčiomis. Mes pasirenkame galimybę važiuoti autobusu, pirmus keleivius surenkančiu apie pusę šeštos ryto.

Ateiname prie autobusų stotelės ir suprantame gerokai pavėlavę: čia eilėje jau rikiuojasi gal pusantro šimto „vyturių“, norinčių tapti pirmaisiais, įkėlusiais koją į paslaptingąjį inkų miestą. Autobuso bilietai nepigūs – už dvidešimties minučių kelionę į vieną pusę tenka pakloti septynis JAV dolerius, bet geriau pasitaupyti jėgas. Maču Pikču jų dar pareikalaus.

Įlipame gal į ketvirtą autobusą džiaugdamiesi, kad laukti nereikėjo ilgai. Suprasdami poreikį, autobusai ryte išsirikiuoja į eilę ir greitai sutalpina visus ankstyvuosius lankytojus. Tokiu būdu sugebame atvykti prie Maču Pikču prieš pat atidarymą ir džiūgaujame papuolę į pirmąją turistų bangą – nuotraukų negadins margaspalvės po miestą pabirusios užsieniečių minios.

Skirtingais keliais į tą patį tikslą

Prisipažinsiu, bijojau Maču Pikču dėl kelių dalykų. Pirmiausiai dėl didelių kainų. Norėdamas aplankyti inkų miestą patogiai, turi neblogai palengvinti piniginę. Traukinys iš Kusko miesto kainuos apie 80-120 JAV dolerių, įėjimo mokestis – dar 42 JAV doleriai, autobusas pirmyn ir atgal – 14 JAV dolerių… Pasiilgusieji nuotykių gali iki Maču Pikču keturias dienas žygiuoti gana sudėtingu inkų keliu. Šis malonumas pareikalaus ne tik tvirtų kojų, bet ir 230 JAV dolerių, jei kelionę užsisakysite nesezono metu.

Laimė, jog norintys čia gali greitai rasti pigesnių alternatyvų. Vieni nusprendžia važiuoti iki gretimo Ollantaytambo miestelio autobusu ir sėsti į traukinį ten – susitaupo apie 20 JAV dolerių. Kiti tiesiog žygiuoja traukinio bėgiais. Šie atvingiuoja į Aquas Calientes miestelį iš dviejų pusių. Kiti keliautojai tvirtino, kad nuo Kusko atvingiuojančiais bėgiais eiti draudžiama, be to, atstumas ten gerokai ilgesnis, todėl mes nusprendėme pasiekti Maču Pikču papėdę kiek neįprastu maršrutu, žygiuodami iš kitos pusės nei daugelis turistų.

Pirmiausiai tenka šešias valandas kratytis gana nepatogiame autobuse. Atstumas nedidelis, tačiau kelias – apsaugok, Viešpatie! Kol riedame asfaltu, viskas gerai, tačiau prasidėjus žvyro atkarpai norisi tik stipriai užsimerkti ir negalvoti apie tai, kad šiuo metu siaurame kalnų kelyje prasilenkiame su kitu autobusu ir nuo prarajos mus skiria keliasdešimt centimetrų. Kartais kelias taip susiaurėja, kad autobusas turi kelias minutes važiuoti atbulomis, kol pasiekia vietą, tinkamą prasilenkti. Nuoširdžiai džiaugiamės pasiekę pirmąjį kelionės tikslą – Santa Marijos miestelį. Pasirodo, apsidžiaugėme per anksti.

Dabar reikia sėsti į lengvąjį automobilį, susitarti su apsukriu vairuotoju dėl kainos ir važiuoti iki Santa Teresos kaimelio, esančio visai netoli Maču Pikču. Automobilyje sėdime gal septyniese (juk vairuotojui reikia užsidirbti), stabdžių kaladėlės nemaloniai girgžda kiekviename posūkyje, o kelias vis prastėja. Kartais tenka aplenkti didelius nuo kalno nudardėjusius riedulius. O jeigu toks akmuo su visa inercija atsitrenktų į mūsų automobilį? Geriau apie tai negalvoti…

Santa Teresa – dar ne kelio pabaiga. Iš miestelio reikia dar pusvalandį važiuoti arba dvi valandas pėdinti toliau, iki hidroelektrinės, o nuo ten iki Aquas Calientes – dvi valandos žygiavimo traukinio bėgiais. Skamba velniškai sudėtingai, tačiau iš tiesų yra gana paprasta ir beprotiškai pigu. Pasirinkę šį maršrutą nuo Kusko iki savo tikslo atvykome vos už 20 litų.

„Kaip aklai vištai grūdas“

Kitas dalykas, vertęs nerimauti, buvo oro sąlygos. Maču Pikču grožis ypač priklauso nuo oro sąlygų, nes miestas įkurtas kalnuose, dviejų kilometrų aukštyje. Nėra taip aukštai, kad oras nuolat gadintų nuotaiką, tačiau atvykome čia nepalankiu metu. Geriausia miestą pamatyti birželio – rugsėjo mėnesiais, tada beveik nelyja ir būna mažai debesuota. Iki metų pabaigos oras vis prastėja, o sausį čia vykti išvis nelabai rekomenduojama, nebent norite už keliasdešimt dolerių nufotografuoti rūką.

Pabirę iš autobuso ir sutvarkę visas įėjimo procedūras, puolame žvalgytis į dangų. Regis, pasisekė. Debesų mažai, pasilypėjus aukščiau netgi matosi tolumoje esanti snieguotų kalnų grandinė. O čia dar ir saulė švysteli virš kalvų, savo spinduliais suteikdama Maču Pikču neįprastą gelsvą spalvą.

Visi ant terasų susirinkę turistai atrodo panašiai: sušilę, jau spėję suprakaituoti po lipimo vingiuotais laipteliais. Gaudome kvapą, negalėdami atitraukti akių nuo matomo vaizdo. Vaizdingų kalnų apsuptas akmeninis miestas yra su niekuo nepalyginamas. Norėdamas gali įžiūrėti namelių sienas, siaurus praėjimus ar vidury centrinės aikštės žaliuojantį medelį.

Tačiau dabar detalės nerūpi, jas pamatysime vėliau. Dabar yra svarbi visuma. Saulės spinduliai, aiškiai nudažantys vieną miesto pusę, o kitą palikdami šešėlyje, gulinčio indėno veidą primenantys kalnai fone, žalios terasos ir ant jų besiganančios lamos. Galiausiai nebeišlaiko kojos, tenka atsisėsti ant seno, prieš kelis šimtus metų inkų čia padėto akmens ir žiūrėti, žiūrėti…

Oras puikus, mums labai pasisekė. Gamta padovanoja visą pusdienį grožio ir galimybę netrukdomiems lietaus lašų ar rūko debesų apžiūrėti Maču Pikču iš visų pusių. Jau kelis kartus burnojome ant ispanų užkariautojų, sugriovusių unikalų Pietų Amerikos kultūrų palikimą. Maču Pikču pasisekė – izoliuotoje aplinkoje įkurtas miestas niekada nebuvo surastas ispanų.

Tik XX amžiaus pradžioje šį inkų stebuklą tankiose džiunglėse aptiko amerikietis istorikas Hiramas Binghamas. Sakoma, paslaptį apie kalnuose esantį miestą jam už vieną dolerį išdavė vietinis piemuo. Ką gi, tai buvo ypač pigus bilietas į vieną gražiausių pasaulyje architektūros stebuklų. Mes sumokėjome gerokai daugiau, tačiau pamačius Maču Pikču iš galvos išdulka visas materializmas. Buvo verta, tikrai verta.

Jėgų pareikalaujantys pasivaikščiojimai

Apžiūrėję miestą iš vienos pusės, leidžiamės žemyn ir kurį laiką klaidžiojame siauromis gatvelėmis tarp akmeninių griuvėsių. Turistų yra, bet ne tiek daug, kiek jų čia būna sezono metu. Erdvės užtenka visiems, todėl nesiblaškydami apžiūrime likusius ir atkurtus miesto statinius, šventyklas, taisyklingai suleistus sienų akmenis, žavingus langelius.

Kol dar nelabai karšta, ryžtamės užkopti į greta esantį Wayna Pikču kalną. Prisimenate, minėjau, kad miesto fone esantys kalnai primena gulinčio indėno profilį? Taigi turistams leidžiama užlipti į to indėno nosies viršūnę. Skaičius ribojamas – vos keturi šimtai lankytojų per dieną leidžiami į Wayna Pikču, todėl skubame, nes norime patekti į sąrašą.

Kopti į stačią įkalnę reikia valandą, kartais akmeninis keliukas yra tikrai sudėtingas ir pareikalaujantis nemažai jėgų. Vis dėlto, pasiekę viršūnę nusprendžiame, kad buvo lengviau, nei tikėjomės. Turistų čia gerokai mažiau. Be reikalo – nuo viršūnės atsiveriantis Maču Pikču vaizdas dar įspūdingesnis. Iš čia aiškiai matyti, jog miestui buvo norėta suteikti kondoro formą. Beveik pavyko – galime atskirti sparnus, snapą ir uodegą. Tai priverčia dar labiau žavėtis inkų civilizacijos pasiekimais.

Nusileisdami dar apžiūrime uoloje įrengtą šventyklą ir neskubėdami vėl pasiekiame Maču Pikču. Štai tada, kai jau viskas apžiūrėta ir nuotraukos ramiai guli fotoaparato atmintyje, iš šiaurės atslenka lietaus debesys ir pradeda vis stipriau krapnoti. Metas eiti. Praleidome čia aktyvų pusdienį ir neblogai išalkome. Maisto įsinešti į miesto teritoriją negalima, baigėsi ir vandens atsargos, todėl dar kartą metę žvilgsnį į dieviškai gražų Peru ir visos Pietų Amerikos šedevrą, judame link išėjimo.

Čia yra pora restoranų, tačiau kainos juose žvėriškos, kaip ir prie įėjimo esančiame viešbutyje, kur turtingi turistai nesukdami galvos už naktį pakloja po tūkstantį JAV dolerių. Sukaupę likusias jėgas žemyn nusprendžiame leistis pėsčiomis ir šiek tiek sutaupyti kelionei atgal. Užtrunkame valandą ir pasiekę Aquas Calientes norime tik trijų dalykų: gerti, valgyti ir pailsėti.

Nesvarbu, kad po šito nuotykio kojas maudė dar kelias dienas, nesvarbu, kad įsigijome naujų nuospaudų ir buvome neblogai išmaudyti lietaus. Niekas nesvarbu, kai galvoje kirba viena mintis – aš mačiau Maču Pikču. Aš tai padariau.

 

Taip pat skaitykite:

Peru: paslaptingosios Naskos linijos

Alfa.lt logo1-1.gif



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos