Peru: nepaprastas inkų miestas Kuskas

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2009, Sausio 04d.

Iki tol teko aplankyti daug vietovių Peru ir kiekvieną kartą atvažiavus į naują purviną, nykiais pastatais ir duobėtomis gatvėmis „puoštą“ miestą norėdavosi kuo greičiau nešti kailį iš ten. Galiausiai po varginančios kelionės naktiniu autobusu pasiekėme Kuską (Cuzco) ir… nusprendėme čia pasilikti ilgiau. Tai buvo gražiausias iki šiol Pietų Amerikoje mūsų matytas miestas.

Iš autobusų stoties į senamiestį mus pavežęs taksistas tik nusišypsojo išgirdęs, kad planuojame čia pabūti vos kelias dienas. Vėliau supratome, ką reiškė jo šypsena – Kuskas mus išlaikė savo glėbyje beveik dvi savaites, o išvažiuodami jautėme, kad dar per anksti, dar ne viską pamatėme ir patyrėme.

Kokios magiškos jėgos taip traukia į šį legendinį miestą? Kodėl jis atsiduria beveik kiekvieno po Pietų Ameriką keliaujančio turisto maršrute? Atsakymų yra daug, tačiau pats svarbiausias – kadaise galingos inkų imperijos palikimas. Akmeninės Kusko namų sienos, siauros gatvelės, slidūs stambių akmenų laiptai, puikios kalnuotos apylinkės… Šio vaizdo nesugadina nei įkyrūs prekeiviai, narkotikų siūlytojai ar centrinėje aikštėje, visai greta katedros įkurtas… „McDonalds“.

Inkų kultūra gyva ir šiandien

Į Kuską atvykome švenčių periodu, todėl turėjome puikią progą pamatyti, kaip peruiečiai švenčia Kalėdas savo įžymiausiame mieste. Pirmiausiai nustebino ramybė ir mums neįprastas lietuvišką vasarą primenantis klimatas. Lietuvoje jau nuo mokslo metų pradžios prekybos centrai ir televizija primena apie artėjančias Kalėdas, o čia – beveik nieko. Kartais kokioje kavinėje aptinkame grojančią kinišką lempučių girliandą, kartais gatvėje išvystame pliušinį Kalėdų senelį, tačiau jokios visuotinės isterijos. Girdėjome, kad vietiniai daug mieliau ir aktyviau švenčia indėniškas šventes, o Kalėdos ir Naujieji metai – labiau dėl to, kad reikia.

Išaušus Kūčių dienai miestas pasikeičia. Ryte pro langus visada girdisi triukšmas, tačiau šiandien jis kitoks, triskart didesnis. Tingiai keliuosi iš lovos ir planuoju netrukus patikrinti, kas kelia tą triukšmą, tik staiga į galvą šauna mintis: pirmiausiai turiu paskambinti artimiesiems! Juk tarp Peru ir Lietuvos yra septynių valandų skirtumas, tad jeigu noriu spėti pasveikinti mamą dar prieš šventinę vakarienę, reikia paskubėti.

Mikliai nusiprausęs ir apsirengęs skuodžiu į „telefoninę“. Net nežinau, kaip pavadinti tą įstaigą. Jų pilna visoje Pietų Amerikoje – nedidelėse patalpose įrengtos gal penkios būdelės su telefonais. Dvi būdelės vietiniams skambučiams (operatorių „Claro“ ir „Movistar“ abonentams), dar dvi ar trys – tarptautiniams skambučiams.

Pakeliui iki telefono būdelių reikia pasivaikščioti viena gražiausių Kusko gatvių – Triumfo. Pavadinimą tikriausiai sugalvojo ispanai, tačiau po kelių šimtų metų čia vis dar triumfuoja inkai. Galima akivaizdžiai įsitikinti, kas buvo geresnis. Vienoje pusėje vis dar stovi puikiai išsilaikiusi inkų siena, iš milžiniškų akmenų, suleistų taip tiksliai, kad net nereikia jokios jungiamosios medžiagos. Greta – ispanų terlionė. Akmenys sumesti bet kaip, tiesą pasakius, tinko daugiau nei akmenų. Deja, nors inkai turėjo puikių inžinierių, statybininkų, menininkų, ispanai turėjo… ginklų.

Dvyliktame amžiuje įkūrę Kuską inkai per kelis šimtmečius pavertė jį svarbiausiu žemyno tašku. Būtent čia, šiose akmeninėse gatvelėse prasidėjo neįtikėtinas inkų kultūros sprogimas. Ilgus dešimtmečius kovoję su aršiomis kaimyninėmis gentimis galiausiai inkai taip sustiprėjo, jog tiesiog nušlavė priešininkus ir pradėjo aktyvią savo civilizacijos plėtrą. Sakoma, kad prieš atvykstant ispanų užkariautojams, inkų imperija plytėjo nuo šiaurinės Čilės dalies iki pat Kolumbijos. Sunku pasakyti, kokia dabar būtų Pietų Amerika, jei ispanams nebūtų pasisekę nukariauti inkų…

Kalėdinės mugės šurmulys

Paskambinęs namo tęsiu kelionę Kusko gatvėmis. Šiandien čia daug daugiau žmonių. Dažniausiai tai vietiniai, nemažai indėnų, daug kas nešasi kažkokių žolių kuokštus. Įdomu, kas vyksta? Po truputį artėju prie centrinės miesto Ginklų aikštės (plaza de Armas). Centrinės miestų aikštės Pietų Amerikoje dažniausai būna pavadintos Ginklų arba Bolivaro vardu. Labai lengva orientuotis. Padarau nedidelį lanką ir kulniuoju pro gana įdomų senų knygų turgų, kol pasiekiu Maruri gatvę, tada iki posūkio ir vėl į dešinę. Tai Loreto, viena garsiausių Kusko gatvių, vėlgi dėl inkų sudėliotų sienų. Man didelio įspūdžio nepadaro (Triumfo gatvėje sienos gražesnės), tačiau nuotaiką pataiso būrys indėnių moterų.

Netikėtai pamatęs, kad fotoaparato atmintis pilna, sustoju ir puolu trinti nevykusius kadrus. Pro šalį eina grupė spalvotų indėnių moterų. Klausia, ar nenorėčiau nufotografuoti. „Voluntario“, suprask, nemokamai. Žinau, jog paprastai už tokius pasiūlymus vėliau vis tiek reikia susimokėti, todėl jų vengiu, bet šitos moterys ypač gražios. Galvoju, tiek to, nuplieksiu. Išrikiuoju visas prie inkų sienos. Dvi ant nugarų neša mažylius, susuptus į skaras, kitos rankose laiko mažas avytes. Gražu. Pliaukšteliu, gaunu prašymą duoti kelias soles „propinos“ (arbatpinigių), suberiu saują gelsvų monetų vienai iš moterų į delną ir dingstu iš kadro. Ten buvo labai nedidelė suma, kai susiskaičiuos, gali būti nepatenkintos.

Galiausiai prieinu Ginklų aikštę ir suprantu, kodėl šiandien tiek triukšmo ir žmonių – čia vyksta kalėdinis turgus. Indėnai dažniausiai pardavinėja kalėdinius daikčiukus vietiniams Kusko gyventojams. Kas prakartėlės rėmą, kas gabalą vejos į tą prakartėlę, kas jėzuliuką ar vietiniams labiau suprantamą „Pacha mama“ (motinos žemės) skulptūrėlę. Vėliau ir aš tokią įsigysiu. Ne šiaip sau „Pacha mama“, o netgi su „Pacha papa“ kitoje skulptūrėlės pusėje!

Kol kas vaikštau tarp margų indėniškų prekių ir „atsimušinėju“ nuo visų pasiūlymų ką nors pirkti. Gyvendamas Kuske pusantros savaitės, to išmoksti. Čia kiekvieną dieną pagrindinėse gatvėse esi atakuojamas agentų. Keturios temos: masažai (maybe later, my friend?), maistas (special discounts, „pisco sour“ for free!), turai (the best price for Machu Picchu!) ir narkotikai (grass, weed, coca, amigo?). Keisčiausia, kad narkotikai siūlomi policijai stovint vos už kelių žingsnių. Jau ne kartą teko girdėti, kaip nusipirkę kokios žolės turistai čia pat būdavo sustabdomi tų pačių policininkų ir galiausiai mokėdavo šimtus dolerių už laisvę. Dirbama išvien.

Visa tai vyksta turgaus pakraščiuose, o štai viduje – kitas gyvenimas, nuo dovanėlių, iki įvairiausių žolelių ir prieskonių. Ne prekės čia įdomiausios, o jų pardavėjai. Vos aštuonerių sulaukusios mergaitės skaičiuoja pinigus, siūlo nuolaidas ir pakuoja prekes, kol motinos kramto skurdžius pietus ar tiesiog šneka tarpusavyje. Čia vaikščiodamas netikėtai susitinku ispanų kalbos kursuose pusdienį praleidusią bendrakeleivę su jos kurso draugais. Kartu su jais palypėjame iki greta balkone esančio restorano ir užsisakę kiek šiltesnių gėrimų toliau stebime turgų iki vėlyvo vakaro. Kalėdos, taigi turėtų būti šalta, bet taip nėra – su trumpomis rankovėmis vaikščioti būtų nesmagu, tačiau ir striukės nereikia.

Po vakarienės keliaujame namo, praeidami pro kelias benamių indėnų šeimas. Sutūpusios po pasažo stogu moterys snūduriuoja, vaikai žaidžia. Vienas prieina prie kelio, atsiklaupia ir… atsigeria iš purvinos balutės. Norisi šaukti „ką darai?“, bet jau per vėlu. Vaikas lyg niekur nieko, pašoka ir vėl bėga žaisti. Štai tokios kalėdinės vaišės. Baisu ir graudu…

Miesto apylinkės – nepigus malonumas

Išskyrus trijų dienų išvyką į Maču Pikču, visą likusį laiką praleidome Kuske. Netgi dviejų savaičių neužteko, kad pamatytume viską, kuo šis miestas garsus. Kartais tiesiog stabdė noras pailsėti, o kartais – nemažos kainos. Tarkime, norėdamas aplankyti inkų griuvėsius netoli miesto esančiame Urubambos upės slėnyje, vadinamame Šventuoju slėniu, turi įsigyti turistinį bilietą vienai arba dešimčiai dienų. Vien už bilietą teks pakloti apie šimtą litų, o tada dar turizmo agentūros paieškos arba savarankiškos kelionės po griuvėsius planavimas… Nusprendėme, kad užteks ir Maču Pikču.

Juolab, pačiame Kuske yra ką veikti. Norintys pasisemti istorinių žinių, gali įsigyti turą po miestą keistu autobusiuku, aplankyti katedrą ir greta esančias kitas ispanų statytas bažnyčias, taip pat inkų šventyklų griuvėsius ar muziejus. Norintys pasilinksminti irgi nenusivils – miestas pilnas kavinių barų ir restoranų įvairiausiam skoniui. Dažniausiai už 8-15 litų sumą čia tau bus pasiūlyti sotūs trijų patiekalų pietūs ir nemokamas „pisco sour“ – garsiausias Peru alkoholinis kokteilis. Jei norite, gausite ir populiariausios Peru arbatos su kokos lapais (beje, tikrai gardu). Baruose kiaurą naktį skamba moderni muzika o laimingos valandos, kada gėrimai kainuoja perpus pigiau, trunka begėdiškai ilgai.

Kai jau ateis metas judėti namo, viešbučių kainos irgi nenuvils. Miesto centre yra prabangių penkių žvaigždučių viešbučių kur nakvynė kainuoja kelis šimtus JAV dolerių tačiau visai greta būtinai rasite ir puikius nakvynės namus, kur už kambarį maloni šeimininkė paprašys vos 30 litų. Tokia maisto, nakvynės ir reginių įvairovė Kuske leidžia vienodai gerai jaustis ir turtingiems turistams, ir kiekvieną dolerį skaičiuojantiems keliautojams.

Vienas perspėjimas – jei atvykote į Kuską nepripratę prie aukščio, pirmosiomis dienomis tiesiog ilsėkitės. Miestas įkurtas 3,3 kilometro aukštyje, todėl kiekvienas laiptukas iki viešbučio pareikalauja trigubai daugiau jėgų ir atima kvapą dar pusiaukelėje. Turėkite tai galvoje, saugokite save, nekreipkite dėmesio į neaiškius pasiūlymus gatvėse ir Kuskas taps saugiu bei gražiu jūsų kelionės po Pietų Ameriką akcentu.

 

Taip pat skaitykite:

Peru: paslaptingosios Naskos linijos

Alfa.lt logo1-1.gif

 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos
Kelionių idėjos