Peru: Titikakos ežero indėnai

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2009, Sausio 18d.

Keliaudami po Pietų Ameriką dažnai sutinkame spalvingų ir linksmų vietinių indėnų, tačiau dar niekada susitikimas nebuvo toks įdomus. Titikakos ežero salose ir apylinkėse gyvena tūkstančiai indėnų, saugančių savo tradicijas, papročius ir mielai pasakojančių turistams apie kasdienybę greta aukščiausio pasaulyje navigacinio ežero.

Kelionę pradedame nuo Puno, nedidelio ir neišvaizdaus miestelio Titikakos ežero pakrantėje. Čia turistai atvažiuoja dėl vienintelės priežasties – Titikakos ir jos indėnų. Aukštis siekia beveik keturis kilometrus virš jūros lygio, todėl labai keista tokiose aukštybėse matyti tyvuliuojantį milžinišką ežerą.

Turime kelias galimybes ir reikia pasirinkti. Paprasčiausias būdas aplankyti Titikaką – sumokėti už ekskursiją vienai iš gausybės Puno esančių turizmo agentūrų. Tačiau to nenorime, nes daugelis turų trunka vos vieną dieną, todėl reikia daug plaukti ir išlipus salose labai skubėti, kad per dvi valandas spėtum pamatyti kuo daugiau. Pasirenkame kitą būdą: patys plauksime iki vienos žymiausių Takilės (isp. Taquile) salos ir ten pernakvosime, o kitą dieną grįšime atgal.

Plūduriuojantis gyvenimas

Miegoti keturių kilometrų aukštyje nėra paprasta. Kvėpuoti čia sunkiau, akių užmerkti neleidžia staiga užklupusi nemiga, o šaltis stiprėja kiekvieną valandą. Šiaip ne taip pavyksta nusnausti ir kitą rytą jau skubame į uostą, kur už 20 litų įsigyjame kelionės iki Takilės salos ir atgal bilietą. Netrukus jau esame įsodinami į keliasdešimt keleivių talpinantį laivą. Kelionė prasideda.

Kartu su mumis plaukia keletas salų gyventojų indėnų, pasipuošusių margomis skaromis ir spalvingomis kepurėmis. Taip pat laive sutinkame ir būrį turistų, nuo ukrainiečių iki anglo ir serbės poros. Kelionė bus kankinančiai ilga, nes laivas vos skinasi kelią į priekį, taigi turime laiko pabendrauti.

Po valandos pasiekiame pirmąjį punktą – plūduriuojančias salas. Šioje Titikakos ežero dalyje gausu nendrių, būtent iš jų vietiniai indėnai ir pasigamina salas, ant kurių patys gyvena. Pirmiausiai išgriebia ir supjausto po vandeniu esantį pagrindą, laikantį nendres virš vandens. Pagrindas toks stiprus, kad išlaiko ir kelias indėnų šeimas. Lieka tik prikloti nendrių ant viršaus ir statytis nendrinius namukus. Kai sala baigta, reikia ją ilgais kuolais pritvirtinti prie ežero dugno, nes naktį užmigęs Peru, ryte jau gali atsibusti Bolivijoje, kitoje ežero pusėje.

Išlipame ant vienos plūduriuojančios salos ir nedrąsiai žengiame kelis žingsnius. Viskas gerai, atlaikys. Netrukus jau išgirstame „kamisaraki!” iš greta atbėgusios apkūnios indėnės. Jau laive sužinojome, kad šis žodis yra pasisveikinimas aimarų kalba (tai beveik išnykusi kalba, kurią vis dar vartoja kai kurios šių aplylinkių indėnų gentys). Netrukus esame pasodinami ant keisto iš nendrių pagaminto pailgo suolo.

Salos gyventojas paaiškina, jog čia dienas leidžia penkios šeimos, kurios pragyvena beveik vien iš turizmo. Jau tikimės prašymų sušelpti vargšus indėnus, tačiau liekame labai nustebinti. „Labai prašau jūsų – neduokite mūsų vaikams pinigų. Ir mums neduokite, bet ypač vaikams. Paskui jie pagalvos, kad taip ir turi būti. Jie turi žinoti, kad pinigai uždirbami, o ne gaunami veltui“, – mandagiai aiškina mums indėnas, o mes negalime patikėti – juk patys taip dažnai apie tai diskutuojame! Nejaugi indėnai jau irgi pajuto, kad greitas pinigas duoda mažai naudos?

Susipažįstame ir su salos gyventojų buitimi. Nendrinis namelis nedidelis, viduje vos telpa maža spintelė su televizoriumi, čiužinys ir nedidelė spinta rūbams bei rankdarbiams. Namo gyventoja Elza pasakoja, kad neseniai bendruomenė gavo paramos – virš kelių namų buvo įrengtos saulės baterijos. Dabar per dieną pagaminamos energijos užtenka įkrauti akumuliatoriui, o šis gali kelias valandas maitinti elektros lemputę ir televizorių.

„Kaip jūs nesušalate, juk keturių kilometrų aukštyje naktys labai šaltos?“ – klausiame. Elza atsako, kad naktį linksma nebūna, bet kai reikia gulėti ant vieno čiužinio su dviem mažais vaikais, vienas kitą sušildo. „Su trimis vaikais“, – šūkteli vienas iš Elzos sūnų ir pribėgęs prie motinos patapšnoja jos apvalėjantį pilvą. Taip, gyvenant tokioje mažoje erdvėje jokių intymių paslapčių nebelieka…

Futbolas keturių kilometrų aukštyje

Aplankę plūduriuojančias salas, tęsiame kelionę toliau iki Taquilės salos. Ji artėja varginančiai lėtai, kol galiausiai laivas prisišvartuoja ir paleidžia keleivius į krantą. Vietiniai iš karto nurūksta aukštyn, netgi ant kuprų nešdami didžiausius krepšius. Mums šis aukštis vis dar kelia problemų, todėl kelis šimtus metrų iki kaimelio įveikiame lėtai kildami akmeniniais laiptais ir vis gaudydami kvapą.

Orientuotis padeda vietinis indėnas su labai juokinga, marga ir dideliu bumbulu puošta kepure. Klausiame, kam ta megzta kepurė, kai šitaip kepina saulė. Indėnas atsako, kad šioje bendruomenėje keuprės yra statuso ženklas. Nevedę vyrai nešioja kepures tik su pora spalvų, vedusiųjų kepurės tampa spalvingesnės, o štai mūsų draugo kepurė turi geltonų raštų – tai reiškia, jog jis yra vienas iš kaimo lyderių, gerbiamas ir žinomas žmogus.

Moterys čia ne tokios spalvingos. Tiesa, pūsti sijonai turi kelis skirtingų spalvų pasijonius, tačiau galvos aklinai uždengtos juodomis skaromis. Kuo jaunesnė mergina, tuo labiau užsidengusi. „Kaip žinote, turime problemų dėl elektros, todėl yra buvę, jog naktį vyrai susipainiodavo ir nueidavo miegoti su svetimomis moterimis“, – pasakoja indėnas, o mes bandome suprasti, juokauja ar ne?

Priėję kaimelį esame pakviečiami vėliau aplankyti futbolo aikštę. Kaip tik šiandien čia vyksta kaimelio čempionatas – dalyvauja net aštuonios komandos! Mūsų draugas netrukus pats nuskuba keisti aprangos į sportinę ir žada stoti į savo komandos vartus. Mes tuo tarpu nueiname iki miestelio centro ir netrukus susirandame nakvynės vietą vietinio gyventojo Aleksandro namuose. Kambarys spartietiškas, tačiau yra lova, keli apklotai ir tualetas už durų. Ko daugiau reikia?

Pasistiprinę miestelio centre esančiame restorane, skubame žiūrėti futbolo. Vietiniai žaidžia gana neblogai ir azartiškai, o aplinkui būriuojasi žiūrovai. Beveik visi – vyrai ir moterys – stebėdami rungtynes mezga. Iš pradžių keista matyti akis skaičiuojantį vyrą su virbalais, bet greitai apsiprantame. Juk šitiek kepurių su skirtingais raštais numegzti reikia – ne juokas!

Greitai saulė nusileidžia ir žaidimai baigiasi. Vyrai sušilę, bet nelabai pavargę. Štai to negaliu suprasti – kaip apskritai galima aktyviai sportuoti keturių kilometrų aukštyje, kai mums net kelis laiptelius palipus tenka sustoti ir atsikvėpti? Žinoma, nėra prasmės lyginti mus, lygumų vaikus, ir visą gyvenimą šiame aukštyje praleidusius žmones. Galbūt jie mūsų lygumose irgi prastai jaustųsi.

Kartu su sutemomis ateina stiprus lietus. Gulime susisupę į šiltas antklodes ir džiaugiamės, kad turime stogą. Elektros nėra, todėl akis greitai užlipdo miegas, o sapnai pradeda dėlioti per dieną matytus vaizdus su mėlynu Titikakos vandeniu, draugiškais indėnais, megztomis jų kepurėmis ir gyvenimu, kuris yra visiškai kitoks, nei esame pratę matyti.

 

Taip pat skaitykite:

Peru: paslaptingosios Naskos linijos

Peru: Kalėdos Maču Pikču šešėlyje

Alfa.lt logo1-1.gif



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos