Peru: vandenyno pakrantės turtai

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2009, Sausio 25d.

Burna pilna neskanaus ir kiek purvino vandens, kiekviena nauja banga šliūkšteli naują dozę, o aš stengiuosi nenukristi nuo banglentės ir laikyti galvą kuo aukščiau. Praėjo dar tik dešimt minučių, o sprandą jau žvėriškai skauda. Rankos per silpnos, todėl nusiyręs kelis metrus į priekį, netrukus esu grąžinamas atgal naujos didelės bangos. Taip prasideda mano pažintis su Peru vandenyno pakrante.

Jau seniai norėjau sužinoti, kas yra ta banglentė ir su kuo ji valgoma. Man tai visada buvo vienas gražiausių sportų, tačiau atrodė, kad jis skirtas tik dailiai nuaugusiems raumeningiems vyrukams iš filmų. Bijojau, kad aš ant banglentės atrodyčiau tiesiog juokingai, tačiau atvykęs į Peru pakrantės miestelį Uančaką (isp. Huanchaco) ir pamatęs per bangas lekiantį gal pusantro šimto kilogramų sveriantį anglą supratau, jog viskas įmanoma.

Jau kitą dieną su bendrakeleive pasisamdėme instruktorių ir žengėme į mums visiškai svetimą vandens sporto pasaulį. Čia greitai supratau klydęs – neturi būti raumeningas manekenas, kad galėtum tapti banglentininku. Atvirkščiai – šis sportas išjudina beveik visus kūno raumenis, todėl nuolat skraidydamas per bangas neišvengiamai sustiprini savo kūną.

Pakrantes mėgsta banglentininkai

Smagiausia, kad griuvinėti nuo banglentės Uančake visai negėda – aplink daug tokių pačių pradinukų. Iš pradžių pasimokome atsistojimo ant lentos ir jos valdymo griuvinėdami ant smėlio. Gulėk, irkluok rankomis per smėlį, dabar padėk rankas po krūtine ir pašok ant kojų. Ir taip kokius dvidešimt kartų, kol pavyksta visai neblogai. Viskas, galim eiti į vandenį.

Deja, vandenyje yra vienas skirtumas – čia nėra smėlio ir tvirto pagrindo. Mažiausia klaida stojantis ant banglentės ir griūni aukštelninkas. Kurį laiką beviltiškai griuvinėju į vandenį, kol instruktorius neišlaiko ir pareiškia: „Prisimink viską, ko išmokai ant smėlio. O dabar viską pamiršk, tiesiog padaryk tai“. Patarimas netikėtai padeda ir jau kitą bangą pasitinku stovėdamas ant banglentės. Pavyko! Atsiranda azartas ir likusi kursų valanda prabėga nepastebimai. Regis, įsigijau naują hobį.

Peru pakrantes skalaujantis vandenynas dosnus banglentininkams. Bangos čia taisyklingos, ilgos ir tinkančios šiam sportui. Dėl to nuo sienos su Ekvadoru iki pat sostinės Limos galima aptikti nemažai pakrantės miestelių, kasmet suviliojančių tūkstančius banglentininkų iš viso pasaulio. Vanduo, saulė ir pietietiška ramybė čia sukuria gerą kokteilį, kurį taip pamėgstame, kad liekame Uančake beveik savaitę.

Ragaujame gardžią žuvienę „ceviche“, vakarus su draugais leidžiame jaukiame „Mamačos“ klube, o dienomis lendame į hidro kostiumus ir toliau bandome išmokti skrosti bangas arba stebime tai darančius profesionalus. Gražus ir nerūpestingas gyvenimas, prie kurio tikrai lengva priprasti. Nenuostabu, kad atėjus laikui judėti toliau, dar neišvažiavę iš Uančako, jau pajuntame ilgesį šiam geros nuotaikos fabrikėliui.

Griuvėsiams rankos pirštų neužteks

Judame toliau, norėdami susipažinti su kitais šiaurinio Peru turtais. Pirmiausiai nutariame apžiūrėti Čan-čan (isp. Chan-Chan) griuvėsius, esančius tarp Uančako ir Truchijo (isp. Trujillo) – didžiausio miesto Peru šiaurėje. Jau iš tolo pamatome smėlio sienų fragmentus, netrukus prie jų sustoja autobusas. Sumokėję apie dešimt litų už įėjimą netrukus pro siauras duris patenkame į buvusio miesto vidų.

Čan-čan tiesiog milžiniškas. Kadaise tokių miestų čia buvo dešimtys, juose gyveno gana stipri Čimu civilizacija, tačiau penkioliktame amžiuje juos galutinai palaužė inkai, o netrukus šiuos nukariavo ir čimu miestuose rastą grobį pasisavino ispanų užkariautojai. Darbą užbaigė El Ninjo (isp. „vaikelis“) – taip vadinamas oro reiškinys, periodiškai užklumpantis šios pakrantės gyventojus. El Ninjo atneštas lietus beviltiškai sugadino molines Čan-čan miesto sienas, todėl dabar čia nuolat pluša statybininkai – atstatinėja senovės palikimą.

Turistams galima lankyti tik vieną miesto dalį, tačiau ir jos per akis. Sušylame ir užtrunkame kelias valandas, kol spėjame apžiūrėti miesto aikštes, vandens telkinius, kapines ir valdovų būstinę. Nuo gelsvos smėlio spalvos ir ant sienų išraižytų žuvyčių raibsta akys, šalia kaukši restauratorių plaktukai, o kiek toliau ant kopėčių pasilipę žmonės drėgnomis servetėlėmis tapšnoja smėlio sienas. Kam? Pasirodo, taip sienos saugomos nuo vandenyno sūrymą atnešančio vėjo. Druska graužia ir gadina sienas, todėl jas reikia periodiškai nuplauti. Tūkstančiai kvadratinių metrų tapšnojimo drėgna servetėle… Darbas, kurio nenorėčiau dirbti net už neblogą algą…

Apžiūrėję Čan-čan nuvykstame į kitas greta Truchijo esančias Čimu ir Močė civilizacijų paliktas šventyklas. Akivaizdu, kad prieš šimtmečius čia gyvenę žmonės puikiai išmanė architektūrą ir statė tvirtus, žemės drebėjimus ir priešų puolimus atlaikančius pastatus. Deja, nuo karingųjų inkų ir stipraus lietaus padarinių jiems apsisaugoti nepavyko.

Panašus likimas ištiko ir dar vienus mūsų aplankytus griuvėsius. Tai dar vienos – Sicano – civilizacijos palikimas, esantis Peru šiaurėje, netoli Ekvadoro pasienio. Archeologai šiuo metu aktyviai tiria jų paliktas smėlio piramides prie Tukumės miestelio, o mes jas pamatę suprantame, kodėl šis senovės palikimas ilgai nebuvo atrastas. Lietaus ir vėjo apgadintos piramidės dabar primena paprasčiausias smėlio kopas. Net neįtartum, kad šiuos kalnus prieš šimtmečius sudėliojo žmonės.

Kaip ir anksčiau matytuose griuvėsiuose, čia taip pat verda restauratorių darbas. Gaila, tačiau dėl to draudžiama aplankyti didžiąją griuvėsių dalį, todėl turime pasitenkinti vaizdu nuo gretimo kalno ir nedideliu, tačiau jaukiu muziejumi.

Tai tik nedidelė šiaurinės Peru pakrantės mozaikos dalis. Turistai dažnai aplenkia šią teritoriją, įstrigdami tarp Maču Pikču, Naskos ir kitų Peru perlų. Be reikalo – mano nuomone, Peru šiaurėje esantys senovės lobiai tikrai įdomūs netgi nesidomintiems istorija. O jeigu dar sumaišysite griuvėsių lankymą su banglenčių sportu, gardžiausiu šalies kokteiliu „pisco sour“ ir turistų neišlepintais žmonėmis – atrasite įdomų ir netradicinį būdą praleisti atostogas.

Taip pat skaitykite:

Peru: paslaptingosios Naskos linijos

Peru: Kalėdos Maču Pikču šešėlyje

Alfa.lt logo1-1.gif



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Kelionių idėjos