Portugališkas bliuzas | Kelionių manija

Portugališkas bliuzas

Autorius: Danutė Junevičienė | Savaitraštis „Šeimininkė“ , 2010, Lapkričio 04d.

Šis pasakojimas tiems, kurie nesėdi prie interneto, nestudijuoja turistinių agentūrų kelionių kainų ir skaičiuoja ne kelių žvaigždučių viešbučio apartamentai jų laukia, o tikrąsias žvaigždes pro viešbučio langą, atsidūrę už kelių ar keliasdešimt tūkstančių kilometrų. Šįkart Portugalijoje, Atlanto vandenyno pakrantėje, kur žmonės gyveno prieš 30 tūkstančių metų…

Vos išlipęs iš lėktuvo Faro oro uoste pamatai, kad tėvynainių čia apstu ir kad jie (beje, tik tavo nuostabai) Portugalijoje jaučiasi puikiai. Mat čia atostogauja ne pirmą ir, tikriausiai, ne paskutinį kartą. Tad jeigu jau esi vienoje iš seniausių Europos šalių, kurios kraštovaizdis nesudarkytas, tai dairykis į šalis.

„Kaip panašu į Graikiją“, – bandai lyginti skurdžius negausių kelionių įspūdžius, pro autobuso langą stebėdama neaukštais miškais apaugusias kalvas, alyvmedžių ir citrinmedžių giraites, bandydama atmintyje atkapstyti, ką dar žinai apie šią šalį be skaniųjų Porto ir Madeiros vynų, ilgesingų dainų ir garsiausio Europoje pirato Vasko da Gamos, XV a. pasiekusio Kalkutą. Jo garbei Lisabonoje pastatytas pats ilgiausias Europoje (17,2 km) tiltas, skirtas 500 metų, kai buvo nutiestas jūrinis kelias iš Europos į Indiją, sukakčiai.

Tad klausykis, ką pasakoja Migelis, džipo vairuotojas ir gidas, greitai įrodęs, jog portugalai patys nesaugiausi vairuotojai, mėgstantys kelyje palenktyniauti ir sukelti sau bei turistams adrenaliną. Kartu nepaneigęs nuomonės, jog portugalai be galo atviri, dėmesingi ir paslaugūs, kai atveria nustebusiam svetimšaliui savo šalies grožį. Migelis spėjo ir pasakoti, stabteldamas prie laurų medžių, citrinmedžių, įvairių uogakrūmių, ir padalyti visiems po lapą: šekit, uostykit, gerte gerkit tikrąjį Portugalijos pietų aromatą.

portugalija1.jpg

O štai ir kamščiamedžiai, užimantys pusę Algarvės krašto teritorijos. Pagal iš jų žievės daromų butelių kamščių gamybą Portugalija pirmauja pasaulyje. Ir ne tik. Vėliau parduotuvėlėse teko matyti gausybę suvenyrų iš kamščiamedžių: užrašų knygučių, piniginių, rankinių, diržų, dėžučių, knygų skirtukų ir net žavių atvirukų. Skaičiai ant nuluptų medžių kamienų reiškia metus. Žievę nuo medžio galima lupti tik kas 9 metai.

Eksportui auginamos ir alyvuogės, ir kviečiai, kukurūzai, vynuogės, apelsinai, kriaušės. Vaismedžių sodai, migdolų giraitės ir valgomų kaštonų medžiai nutiesė kelią į plynaukštę, nuo kurios atsivėrė visa Algarvės, mėgstamiausio turistų rajono, panorama su virtine nusidriekusių kalvų, kurių kalnais vadinti neapsiverčia liežuvis.

Kuo turtingas šis kraštas, netrukus galime įsitikinti ir skonio receptoriais. Ragaujame vynų, kvapiųjų pievų žiedų medaus, ir žiedadulkių perkame prisiminę, jog jos ypač pravers Lietuvoje, būtent lapkritį, kai kūnui taip reikia įvairių mikroelementų.

O kai džipai įrieda į balto miesto siauras gatveles, prisimeni, iš kur kilęs Portugalijos pavadinimas. Ogi nuo romėnų gyvenvietės Portus Kale (Portus Cale).

portugalija2.jpg

Legenda pasakoja, jog vietinis maurų valdovas vedė šiaurės princesę, kuri taip ilgėjosi žiemos, jog vos nemirė iš ilgesio. Norėdamas pradžiuginti mylimąją, karalius įsakė nudažyti baltai visus namus. Pažvelgusi pro langą, princesė iš karto pralinksmėjo – peizažas dabar jai priminė apsnigtus tėvynės laukus. Savo baltus namelius portugalai dailiai apvedžioja dviem spalvom: geltona (kad atbaidytų piktąsias dvasias) ir mėlyna (kad prišauktų gerąsias). Tiesa tai ar ne, bet tokia architektūros ypatybė gyva iki šiol.

O mus pasitiko Portimao, miestas ant pačios Atlanto vandenyno pakrantės. Link paplūdimių pastatai vis aukštėja, daug stilingų daugiaaukščių, kurie keistai dera prie kalvotos vietovės ir ryškių uolienų. Net ir apsiniaukusią dieną pasigaili, kad pasiėmei skėtį ar striukę. Atlantas apgaubia tave mistiškai šilta oro srove, kurią portugalams dovanoja Afrika. Krantinės kavinukėse skamba afrikietiškos melodijos, juodukai vaikščioja paplūdimyje ir siūlo begalę nacionalinių suvenyrų, o pavargę stabteli prie uolų, nusiima nuo raumeningų jaunų kūnų savo nešulius ir ilgesingai žvelgia į… kitą krantą.

portugalija4.jpg

Tikra tiesa, tik tau, šalies svečiui, čia žemės rojus, o pakalbinta ukrainietė padavėja be jokių emocijų atsakė, jog čia dirba jau septintus metus, bet Portugalijos grožio dar nematė. Ir atidavė eurą grąžos, nors buvo siūlyta pasilikti.

Užtat vietinis padavėjas, pietaujant restoranėlyje, tokios klaidos nepadarė. Kol kepė Atlanto menkė „bacalhau“, jis prinešė įvairių užkandžių: alyvuogių, sūrio, sviesto, duonos, kurių neužsisakėme, ir manėme, jog mus vaišina. Gudrybę suvokėm, kai išvydome po 20 eurų sąskaitas.

Portugalai didžiuojasi savo virtuve, sako, kad iš žuvies (būtent menkės) jie gali pagaminti 365 patiekalus – kiekvienai metų dienai. Neteko ragauti ant grotelių keptų sardinių „sardinhas assadas“ ir jų kulinarinio šedevro „caldeirados“ – troškinio iš 7–9 skirtingų žuvų rūšių su pomidorais, bulvėmis ir svogūnais.

O štai portugališką vyną, kuris pasaulyje buvo pripažintas dar nuo romėnų laikų ir dabar laikomas vienu geriausių, net degustavome po ekskursijos jį gaminančiame kooperatyve „Adega Lagoa“. Rinkomės mums jau žinomus: portveiną, likerio skonio Madeiros ir rožinį vyną, įsiminėm nors tiek, kad „Tavel“ užrašas ant butelio visada garantuos, kad jis puikus, nors daugiausia eksportuojama rožinio „Mateus Rose“.

Plaukiant laivu, ragavome jauno („tinto“) vyno ir gerai, kad nepadauginome, nes ne taip ryškiai ir egzotiškai būtų atsiskleidęs pakrančių grožis su paslaptingomis grotomis ir urvais, grėsmingai viliojančiomis uolomis su ant jų lyg niekur nieko meškeriojančiais žvejais ar oriais didžiuliais kormoranais bei žuvėdromis.

portugalija6.jpg

Pietūs (tradicinis viščiukas „Piri-piri“) olų supamoje įlankoje, saulės vonios ir maudynės iš laivo – atgaivos valandėlė ir žvilgsnis į Portugalijos jūrinę galybę simbolizuojančius tvirtovių griuvėsius, uolėtą laukinę pakrantę, besikeičiančią su auksiniais smėlio paplūdimiais. Čia pajunti, kaip žodžiai „gražu“, „nuostabu“ netenka prasmės. Tai jau turėtų būti saugotinos vietos, gamtos draustinis, kuriame junti praėjusių tūkstantmečių dvasią.

Jeigu norite patekti į senovės pasaulį, pasiekite seną žvejų miestelį Feragudo, kur gatvelės panašios į labirintus ir eidamas jomis jautiesi tarsi vaikščiotum po privačias valdas: jos tokios siauros, tokios jaukios, kad primena vidaus kiemelius su žydinčiais gėlynais.

Daug kur namukų sienos ir iš išorės dekoruotos keraminėmis plytelėmis „azulejomis“, kurias į Portugaliją atvežė maurai. Čia jos taip pritapo, kad net tapo nacionaline meno šaka. Ant jų rašomi gatvių pavadinimai, tapomi šventųjų paveikslai bažnyčiose ir ant pastatų išorinių sienų, jos nuostabiai dekoruotos, puošia parduotuvių ir kavinių interjerus, gyvenamuosius namus ir visuomeninius pastatus bei šaligatvius ir… gatvės grindinį.

portugalija5.jpg

Ko dar nepasakiau apie tą trumputę akimirką Portugalijoje su mielais ir geranoriškais žmonėmis? Kad ji visada liks su manimi. Kad gera pasitikti lapkritį klausantis melancholiško portugališko bliuzo – fado (lot. fatum – likimas) muzikos, nors ir prisiminimuose braidžiojant po aukso smiltis primenantį smėlį Atlanto vandenyno pakrantėje, fotografuojant vandens paukščius, žydinčias akacijas, trykštančius fontanus ir įsimylėjėlius…

Ir kad prisiminimai yra didžiausias mūsų turtas. Ir kiekvieno kitoks. Tai ir nuostabiausia.

Seimininke-sp1.jpg



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.