Pusmetis ant dviračio per dykumas

Autorius: Vita Jankauskienė | Šeimininkė , 2010, Vasario 08d.

Dviračiu numynęs ne vieną tūkstantį kilometrų Lietuvoje ir Europoje, gydytojas akupunktūros specialistas Valentinas Kabašinskas leidosi į pusmetį trukusią kelionę. Sulaukęs šeimos pritarimo ir bičiulių finansinės paramos kaunietis dviračiu nuvažiavo beveik 13 tūkst. kilometrų: nuo olimpinių žaidynių gimtinės Graikijos iki Kinijos sostinės, kurioje vyko 2008-ųjų metų olimpinės žaidynės. Žygio „Iš Olimpijos į Pekiną“ tikslas – pažymėti olimpinius metus, keliaujant senuoju Šilko keliu. Kelionės prisiminimai neseniai sugulė spalvingoje fotografijų parodoje „Kitoks pasaulis keliaujant dviračiu“ bei fotoalbume „Lietuva Šilko kely“. Parodą šiandien dar galima aplankyti Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2).


Skirtingo amžiaus bei tautybių vienuolikos dviratininkų komandą subūrė internetas. Ryžtis tokiam fiziškai, finansiškai ir turbūt psichologiškai nelengvam iššūkiui kiekvienas keliautojas turėjo savo priežasčių. Gal kažką įrodyti sau ar kitiems, atitrūkti nuo kasdienybės, pasitikrinti jėgas, nuveikti kažką reikšmingo… Valentinui nuolat kirbėdavo mintis apie pernelyg greit lekiantį laiką, kuomet įsisukę lyg voverė rate nebepastebime gyvenimo grožio. Tad pusmetis ant dviejų ratų, atitrūkus nuo šeimos, darbo, įtraukiančio reikalų verpeto, virto galimybe pristabdyti beprotišką laiko tėkmę. Juk taip dažnai skubame pasiekti vieną ar kitą kelionės tikslą – mašina, traukiniu, lėktuvu… O važiuodamas dviračiu gali įsižiūrėti į detales, sulėtinti skubų gyvenimo tempą, stabtelėti ten, kur gražu akims, ar ramiai pasišnekučiuoti su žmonėmis, kurių daugiau, deja, nebesutiksi.


Kita, ne mažiau svarbi patirtis – išmokti priimti viską, kas nutinka kelionėje: netikėtas situacijas, dykumos dulkes, priešinį vėją, svilinančią kaitrą, stačias įkalnes, paklydimus, nuolatinį nuovargį, troškulį…


Aštuonių valstybių keliais vingiavo keliautojų maršrutas, kaitaliojosi Graikijos, Turkijos, Gruzijos, Azerbaidžano, Turkmėnijos, Uzbekijos, Kirgizijos ir Kinijos keliai. Nuo Europos kultūros ištakų iki vienos seniausių civilizacijų Geltonosios upės slėnyje dviratininkus lydėjo besikeičianti kraštovaizdžio panorama, kalnų serpantinai virto neaprėpiamomis dykumų platybėmis, didmiesčio grūstį keisdavo vieniši kaimeliai, dar neregėję baltojo žmogaus, o smalsius ir svetingus veidus – gudrūs ar baikštūs.


Dažniausiai per visą kelionę skambėję klausimai: „Kiek tau moka?“ ir „Kiek tau metų?“ keliautojui sukeldavo šypseną. V.Kabašinskas sakosi niekada nebūtų sutikęs leistis į pusmetį trukusią kelionę dviračiu už pinigus. Juk tūkstančius kilometrų lydintis nuovargis, o drauge ir atradimai – neįkainojami…


Aštuonios šalys – aštuonios skirtingos kultūros, tradicijos, mentalitetas, gamta, rašytos ir nerašytos taisyklės… Žodis po žodžio dviratininkas dėlioja margą prisiminimų mozaiką apie viešnagę kiekvienoje valstybėje.


Į tolimą kelionę išlydinti Graikija lietuvį nustebina ūkininkų tyčia sukeltais gaisrais – prieš akis plyti didžiuliai išdegintų brūzgynų plotai. Pakelėse dviratininką palydi bizantinio stiliaus koplytėlės, skirtos žuvusiems kelyje. Atėnai pasitinka palaidų šunų gaujomis, o vienas šuo keliautojus panūsta lydėti net keliolika kilometrų nuo uosto iki Akropolio bei gina nuo kitų keturkojų.


Laivu persikėlę per Egėjo jūrą, keliauninkai mėnesį mina neturistinės Turkijos keliais. Pirmasis įspūdis – jog turkai labiausiai myli savo vėliavą ir neturi kur dėti šiukšlių… Tačiau nesutiko nė vieno girto žmogaus. Kalnai pribarstyti minaretų ir iš jų aidinčių maldų Alachui.


Turkija išlydi su mečetėmis, Gruzija pasitinka su kryžiais. Valentinui pasirodys, kad dalis tautos dar laukia Mesijo, tikisi, kad kažkas už juos viską padarys. Savo kailiu patirtas garsusis gruziniškas vaišingumas. Prezidentas naikina korupciją labai veiksmingai – gruzinų policininko nepapirksi.


Azerbaidžaną primins I a. (!) statyta krikščioniška bažnytėlė Kišo kaimelyje bei mokyklose iškabintos jaunų vyrų, žuvusių ginant Karabachą, nuotraukos…


Turkmėnijoje gausu patogumų, kuriais negali pasinaudoti – neveikiantys bankomatai, prie interneto prisijungsi tik užsiregistravęs su pasu. Nuo 23 val. šalyje prasideda komendanto valanda – jos nesilaikantieji uždaromi į specialius internatus. Daugelio turkmėnų svajonė – išvažiuoti į Rusiją užsidirbti. Didžiuliai kontrastai – turtingieji ir vargšai. Valentinas aplanko Repeteko gamtos draustinį – pirmąjį Tarybų Sąjungoje. Jame prieš karą lankėsi ir Tadas Ivanauskas, o keliautojas bei tyrinėtojas Konstantinas Aris iš Vidurio Azijos atvežė apie 15 tūkstančių įdomių eksponatų ir padovanojo Kauno zoologijos muziejui.


Uzbekistane žavėjo senieji miestai Buchara, Samarkandas, Chiva, gerokai pasikeitę nuo paskutiniojo dviratininko apsilankymo prieš 20 metų.


Kirgizija įstrigs kaip drąsių, nebijančių pasakoti, kaip gyvena, žmonių šalis. Apsilankyta Oše, kuriame ilgai gyveno keliautojas Antanas Poška, – senesniame už Romą mieste. Itin graži gamta ir sudėtinga, bet sėkmingai įveikta 3 km aukščio kalnų perėja. Kaip kelionėj, taip ir gyvenime, – prisiminęs reziumuoja Valentinas, – viskas banguoja.


Drauge su internacionaline vienuolikos entuziastų kompanija numinta iki Kinijos – vėliau Valentinas apsisprendžia važiuoti vienas. Ir nors grupė – tai lyg gelbėjimo ratas, jei kas nutiktų, bei mažesnė atsakomybės našta, dviratininkas ryžtasi Pekiną pasiekti savarankiškai. Pirmoji nakvynė Kinijoje – prisirišus dviratį prie kojos, visąnakt klausant, kaip į svetingojo uigūro kiemą plūsta sunkiasvorės mašinos, iš kurių nupilamas benzinas, vėliau perparduodamas miestelio žmonėms. Tačiau išgirdus, kaip namų šeimininkas ima nuoširdžiai melstis Alachui, – užplūsta ramybė ir žinojimas, kad viskas bus gerai…


Kaip viena iš sunkiausių kelionės akimirkų atminty išliks važiavimas Taklamakano dykuma Kinijoje, spiginant 45 laipsnių karščiui ir siaučiant smėlio tornadams. Stiprus šoninis vėjas atkakliai bandė išversti iš pusiausvyros, tad važiuoti tekdavo prisilaikant viena koja, 5 km per valandą greičiu.


Nepamirštamas ir kelių šimtų kilometrų ruožas Gobio dykumoje bei sustoję vairuotojai, tiesiantys vandens buteliuką bei siūlantys pavežti šį varginantį ruožą. Bet kelionėn leistasi ne siekiant išvengti kliūčių ar sunkumų… Valentinas turbūt niekad nepamirš uigūrų berniuko su tėčiu, pasivijusių dviratininką motoroleriu ir grąžinusių užeigoje paliktą piniginę su visais dokumentais ir banko kortelėmis…


Kinijoje griežta tvarka – šalyje viešintys užsieniečiai privalo užsiregistruoti, apsistoti galima tik specialiuose viešbučiuose. Tiesa, ne visi kinai tokie klusnūs, leidžia šalia namų pastatyti palapinę ar pakviečia į namus, nematant kaimynams.


Drąsesni, angliškai mokantys kinų vaikai smalsiai kalbindavo keliautoją, o Valentinas išsitraukęs žemėlapį rodydavo toli likusią Lietuvą… Tačiau susikalbėti su kinais atokiose provincijose – kebli užduotis. Kartą vienoje užeigoje teko nupiešti, ką norėtų valgyti. Nupiešęs viščiuką ir jautį lietuvis tikėjosi, kad bus atneštas kuris nors vienas mėsiškas patiekalas, tačiau kinai netrukus paruošė abu. Tad dėl kainos šioje šalyje patariama susitarti iš anksto – nes kai šaukštai jau po pietų, kaina bus fantastiška…


Vakarų Kinijoje esantis musulmoniškas uigūrų kraštas – ypatingas, jei galėtų, V.Kabašinskas išleistų fotoalbumą vien apie juos. Iki 1759 metų Kinijos okupacijos Uigūrija buvo laisva. Tikriausiai nerasime negirdėjusių apie išsilaisvinti siekiantį Tibetą, tačiau beveik niekas nekalba apie nepriklausomybės siekiančius uigūrus.


Kelionė per Kiniją trunka du su puse mėnesio. Aplankytos Dunhuango budistų grotos, Longmeno urvai, garsusis Šaolino vienuolynas bei kinų krikščionių bažnyčios… Dar 10 dienų skirta apžiūrėti prieš olimpiečius ir svečius pasipuošusį Pekiną.


Drauge su ištikimuoju kelionės draugu dviračiu parskridęs į Lietuvą, gydytojas prisipažįsta nenorėjęs su niekuo bendrauti porą mėnesių. Šviežutėliams įspūdžiams pamažu ataušus ir susidėliojus į „lentynėles“, palengva atsirado noras pasidalinti unikalia patirtimi. Dabar pro įspūdžių šydą lengviau pažvelgti į gilumą, išgryninti, kas kelionėje buvo tikra ir svarbu. Kiekvienas turime savo gyvenimo kelionę, – tiki Valentinas, – ir nesvarbu, ar eini, ar skrendi. Svarbiausia – atrasti savąjį kelią ir iš jo semtis išminties. Ir nebūtina nukeliauti tūkstančius kilometrų. Visi mes, ieškotojai, esame lygiaverčiai.

Seimininke-sp1.jpg



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.