Raganų miestas – Triora

Autorius: Ernesta Mažalskaitė | Italija.lt , 2009, Liepos 19d.

Ligūrija – pasagos formos šiaurės Italijos regionas, žavintis stačiomis, tiesiog  į vandenį krintančiomis, uolomis, nepaprasto skaidrumo jūra, smėlėtais krantais, ištisus metus žaliuojančia augmenija ir paslaptimis dvelkiančiais mažyčiais, kalnuose pasislėpusiais, miesteliais. Pietinė regiono dalis, garsi pilkai auksinio smėlio paplūdimiais, tęsiasi net iki Žydrojo kranto Prancūzijoje.  Tačiau didžiausi Ligūrijos turtai glūdi Apeninų kalnų prieigose. Šimtai išsibarsčiusių, senove dvelkiančių, miestelių primena didelį, į mažus gabalėlius subyrėjusį, brangakmenį. Kiekvienas jų ypatingas savo atsiradimo istorija, gyvenusiais ar vis dar gyvenančiais žmonėmis, viduramžiškais pastatais, supančia aplinka ar tradiciniais, tik tai vietai būdingais, valgiais bei gėrimais.

Automobiliu keliaudami po visą Ligūriją, netikėtai atradome Triorą- raganų miestą…Šis, amžius skaičiuojantis, mažas Apeninų kalnuose besiglaudžiantis, miestelis saugo itin paslaptingą ir skaudžią istoriją.

Atvykti į Triorą nesunku, tačiau kelias, vingiuojantis Argentinos slėniu, reikalauja tikro ištvermės ir gerų vairavimo įgūdžių. Nuolat į kalną kylantis, vingiuotas serpantinas leidžia grožėtis palaipsniui kintančia panorama: oleandrais žydinčią pakrantę keičia nedideli spygliuočių miškeliai, mėlynuojančios alyvmedžių giraitės.

Kelio pabaiga – spalvinga, raganos saugoma, miesto iškaba ir kvietimas palikti automobilį gerokai nuo centro nutolusioje aikštelėje, mat nedidelis miestelis – istorinę reikšmę turintis muziejus po atviru dangumi.

Miesto, įsikūrusio 780 metrų aukštyje, herbe vaizduojamas trigalvis šuo. Kodėl būtent trigalvis, vietiniai žmonės turi daug paaiškinimų. Vieni seka žiaurią istoriją apie tris iš Romos imperijos kariuomenės pabėgusius samdinius, kurie it išalkę šunys plėšdavo aplinkinių gyvenviečių žmones. Kiti pasakoja ne tokias dramatiškas istorijas „trijų“ skaičių priskirdami šioje vietoje susikertančioms trims upių srovėms ar trims tipiniams šios vietos produktams: grūdams, kaštonams ir alyvuogėms.

Triora – Imperijos miesto provincija, viduramžių tipo miestelis su beveik 726 gyventojais. Čia gyvenantiems žmonėms rūpintis savo miestu, jo istorija, daug retų rūšių skaičiuojančia augmenija ir tipine kalnų gyvūnija – gyvenimo būdo dalis. Neseniai vietinių gyventojų rūpesčiu Trioroje buvo atidarytas etnografinis muziejus, vienintelis Italijoje sukaupęs didelę dokumentų, nuotraukų ir pasakojimų kolekciją, skirtą paslaptingai raganavimo temai.

Maži, pilki, amžius skaičiuojantys, namai stovi tarsi atsirėmę vienas į kitą. Siaurose ir tamsiose, akmenimis grįstose, gatvelėse šėliojantis vėjas išdykėliškai plaiksto drabužius, o senose miestelio kapinaitėse susigūžę kryžiai šiurpina savo nykiu girgždėjimu.

Muziejaus rašytiniai šaltiniai nukelia lankytoją net į 1588 metus. Sunkūs tai buvo laikai…Sausra išdegino pasėlius, kirmėlės įsimetė į kaštonų vaisius, trūko duonos. Prasidėjo badas, ligos, netikėtos mirtys, išėję iš namų žmonės paslaptingai dingdavo… Gynėsi kiekvienas nuo užgriuvusių nelaimių, kaip mokėjo, tačiau juodasis periodas tęsėsi, ir imta ieškoti kaltų. Dėl savo ypatingos, sunkiai pasiekiamos padėties, aukštai kalnuose

įsikūrusios Trioros žmonių gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su burtais, prietarais, senais tikėjimais. Kaltųjų toli ieškoti nereikėjo. Miestelio pakraštyje, už gynybinės sienos įsikūrusiose trobelėse skurstantys žmonės jau ir prieš nelaimę žadino visų smalsumą, nepasitikėjimą. Dėl vargano gyvenimo būdo jų buvo šalinamasi. Ypatingo dėmesio sulaukė Ca Botina vadinamų namų gyventojos moterys. Skurdo verčiamos jos visko, ko reikėjo gyvenimui, ieškojo gamtoje, gyvenvietę supančiuose miškuose. Ar reikėjo išmaitinti šeimą renkant uogas, grybus, kaštonus, ar susirgusiam vaikui gydyti vaistingųjų žolelių- visa tai Ca Botina moterys rasdavo miškuose. Ypač daug gydomųjų galių turėjo „stregonella“, į  lietuvių kalbą išvertus „ragane“ vadinama žolė. Tikėta, kad šis augalas gali išgydyti visas ligas: ar tai būtų nemiga, ar pilvo skausmai, peršalimas, ar nervų ligos… Žolininkės, daug metų padėdavusios Triora miesto moterims sunkią akimirką, buvo negailestingai apšauktos raganomis. Tai davė pradžią visuotinei panikai ir negailestingam raganų persekiojimui.

Siaubo apimti Trioriečiai ėmė skleisti nebūtas ir išgalvotas istorijas apie tai, jog Ca Botina namuose vykdavo velniškos orgijos su pačiu nelabuoju, kaip garbingiausiu svečiu priešakyje; apie  mirtį nešančius užkeikimus, iš katės smegenų ir žmogaus kraujo padarytą užpilą, kuris turėjęs išvesti iš proto bet kurį, atstūmusį raganą. O kur dar kaltės dėl karvės tešmenyse sugižusio pieno, niekais einančių pasėlių ar tokio stiprumo audros, kad net trims metams suluošino alyvuogių medelius. Tačiau tuo raganų sugebėjimai nesiribojo…Mat raganos naktį virsdavusios juodomis katėmis ir paslaptingai įsliūkinę į miestelėnų namus užburdavusios visą miegančią šeimą.

Pyktis augo ir  žmonės ėmė gintis nuo raganų kerų visomis žinomomis ar naujai sugalvotomis priemonėmis. Moterys savo vaikams ir namiškiams kabindavo ant kaklo česnako galvutes, namų duris ir langus apkaišydavo šventinto alyvmedžio šakelėmis, o pačios nusiskusdavo galvas plikai, mat tikėta, kad ilgi plaukai moterims suteikia raganiškų jėgų ir pats velnias saugo ilgaplaukes suteikdamas joms atsparumą skausmui.

Prasidėjo tikra raganų medžioklė.

Trioros meru tuo metu buvo Stefano Carrega. Vietinė miestelio taryba įpareigojo merą imtis griežtų priemonių ir ieškoti rimtos pagalbos prieš tokį galingą ir sunkiai suvaldomą priešą – raganas. Ilgai netrukus, 1587 metų spalį, į Triorą atvyko kunigas Girolamo Del Pozzo ir specialus, iš Genujos siųstas, inkvizitorius. Sekmadienio pamaldų metu kunigas išrėžė įspūdingą pamokslą ir pakvietė visus, ką nors žinancius apie raganas ar jų sukeltus burtus, pranešti miesto valdžiai. Pamokslas sukėlė tikrą audrą miestelėnų širdyse ir protuose, tad rezultatų ilgai laukti nereikėjo…Keletas namų buvo skubiai pertvarkyti į kalėjimus ir juose įkalintos pirmos dvidešimt  moterų. Invizitorius, pasitelkęs visą savo žiauraus darbo išmanymą, ėmėsi tardymo. Iš pradžių pavienes negarsias dejones ėmė keisti skausmo kupini klyksmai ir maldavimai pasigailėti. Tačiau kvotimas tęsėsi ir miestą vis labiau gaubė kančios bei skausmo kupinų aimanų skraistė. Neištverdamos žiaurių kankinimų, kai kurios moterys „išdavė“ savo bendrininkes kitas „raganas“. Taip diena iš dienos kalėjimas ėmė vis labiau pilnėti, įtraukdamas į įtariamųjų sąrašą ne tik beveik visas miestelio moteris, bet ir vieną jaunuolį bei šešiasdešimtmetį senelį.

Miesto meras, išsigandęs, kad netrukus visas Trioros miestas atsidurs kalėjime, skubiai išsiuntė laišką į Genujos miestą, prašydamas nutraukti siųsto inkvizitoriaus darbą. Deja, įsakymas nutraukti kankinimus atėjo per vėlai, ir net penkios miestelio moterys mirė nualintos žiaurių kankinimų.

Visa tai įamžinta muziejaus dokumentuose, nuotraukose, įvykius stebėjusių žmonių pasakojimuose. Einat iš vienos patalpos į kitą, lankytoją ima gaubti patys prieštaringiausi jausmai: nepatiklumas dėl sunkiai protu paaiškinamų faktų; smalsumas – stebint voratinkliais aptrauktus raganiškų kerų įrodymus – įvairiausių užpilų buteliukus, mišinėlių maišelius; šiurpas dėl siaubą keliančių inkvizitoriaus naudotų kankinimo įrankių.

 Dar ir dabar tamsiomis naktimis Trioros miesto gyventojai tikina girdintys skausmo pilnas dejones, skindančias iš Ca Botina namų. Tik dieną baisios istorijos užsimiršta vietą užleisdamos dešimtims įvairiausia raganišką produkciją prekiaujančioms parduotuvėlėms.

Iš vitrinų piktai, įtariai, pašaipiai ar išdykėliškai žvelgia šimtai raganiškų akių. Raganos čia pačios įvairiausios: nuo mažyčių medinių, ant skalbinių segtuko įstaisiusių iki didžiulių, vos ne pusantro metro siekiančių ir akimis nuo menkiausio garso blyksinčių ar palubėje ant šluotos sukančių ratus.

Tik čia galima rasti ir specialų, ypatingas galias suteikiantį, aliejaus mišinėlį, raganiškų receptų knygą, kurios pagrindinis patiekalas- sraigės. Beje, pastarųjų, keptų ant iešmo, užpiltų aromatinio sviesto mišiniu ar virtų didžiuliuose variniuose puoduose galima iki soties prisiragauti visose Trioros užeigose.

Raganos nemirė…Jos išliko paprastų moterų kasdienybėje, tradiciniame sraigių valgyme, gydyme žolelėmis ir štai tokiame „kaltės“ prisipažinime:

„Taip, aš esu ragana…Ragana, nes garbinu kalnus, vėją ir upių vandenis. Miško gyvūnai- mano šeima. Paukščiuose ir žvėreliuose matau dieviškosios kibirkšties atšvaitus ir juos garbinu…Pripažįstu augalų didybę ir randu globą jų prieglobstyje.. Kaskart, kai ašaros vagoja mano veidą, medžių skleidžiama stiprybė nuramina mano sielą. Stiprūs medžių kamienai suteikia poilsio nuvargusiam mano kūnui, o šaknimis iki viršūnės tekantys syvai man yra neginčijamas atsinaujinimo įrodymas. Medžiai- mano sielos ir kūno prieglobstis, saugantis nuo įsisiautėjusios stichijos.

 Taip, aš esu ragana…Ragana, nes švenčiu metų kaitą. Garbinu gyvenimo atsinaujinimą, nuolatinį virsmą iš ledo į rasos lašus, iš tamsos į šviesą, iš apmirusios žemės į žaluma alsuojančią gyvybę. Džiaugiuosi pradžia, virsmu ir pabaiga, nes visa tai amžina.

Garbinu saulę ir mėnulį. Juose matau pačią save, savo tėvą ir motiną, brolius, seseris ir  mylimuosius.

Taip, aš esu ragana, nes išmokau siekti vienybės su mane supančiu pasauliu ir supratau, jog gėris, kurį duodu kitiems, man grįžta su kaupu, o už padarytas klaidas turiu mokėti dvigubai…Išmokau klysti ir mokytis iš savo paklydimų.

Taip, aš esu ragana…Ragana, nes pripažįstu dievišką gamtos pradą. Gamtos gyvenimas- mano gyvenimas. Gamta atsišaukia į mano tylią aimaną ar džiugų juoką. Gamta yra mano lūpos, mano širdis. Ji išmokė mane mylėti ir atsiduoti meilei, bijoti ir dvejoti, kad galėčiau  klausti ir ieškoti atsakymų savyje. Gamta suteikia man skausmo ir kančios, kad mano siela augtų ir tvirtėtų einant nelengvu gyvenimu keliu. Ji, visagalė, suteikia man neribotos vaizduotės, kad galėčiau kasdien keisdamasi mylėti save tokią, kokia esu: paprastą moterį…“



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.