Savaitgalis Gdanske

Autorius: Daiva | kelioniumanija.lt , 2009, Spalio 26d.

Spalio pradžioje, kol orai dar nesubjuro, nutarėme aplankyti Lenkijos uostamiestį prie Baltijos jūros – Gdanską ir patyrinėti miesto apylinkėse esančias istorines vietas, visų pirma, Malborko viduramžių pilį ir Štuthofo koncentracijos stovyklą, veikusią II Pasaulinio karo metu.

Išvykę penktadienį po pietų, iš anksto rezervuotą viešbutį šalia Gdansko pasiekėme artėjant vidurnakčiui. Apsistojome nedidelėje gyvenvietėje, esančioje vos už 15 km nuo Gdansko, Sobieszewo saloje, įsikūrusioje ant vienos iš Vyslos atšakų kranto, iš šiaurinės pusės skalaujamoje Baltijos jūros. Žinoma, spalį nebuvo progos įvertinti šios salos smėlėtųjų paplūdimių, tačiau įspūdį paliko ilgas medinis tiltas, kuriuo patenkama į salą.

 

Viduramžių miestas ir „Solidarumo“ gimtinė – Gdanskas

Gdansko, anksčiau vadinto Dancigu, istorija – paini ir įvairialypė. Miestas per savo gyvavimo laikotarpį nuo V a. priklausė įvairioms tautoms – vokiečiams, lenkams, prūsams, o kurį laiką turėjo laisvojo miesto statusą ir buvo valdomas Tautų Lygos. Teigiama, jog būtent čia prasidėjo II Pasaulinis karas, o vėliau – ir Tarybų Sąjungos žlugimas.

Gdanskas, visų pirma, nudžiugino nepaprasto grožio senamiesčiu – nepaisant to, jog 1945 m. miestas buvo smarkiai subombarduotas ir per 70% pastatų buvo sugriauta. Gdanskas, kaip ir Vilnius, priklauso Europos plytų gotikos keliui. Tad pasikliaudami nuorodomis suradome didžiausią Europoje plytinę katedrą – ankstyvosios gotikos stiliaus Šv. Mergelės katedrą, kuri buvo pradėta statyti XIV a.

XIV a. Gdanskas, valdomas Kryžiuočių ordino, tapo vienu iš Hanzos prekybinės sąjungos miestų, tuomet ir prasidėjo vadinamasis miesto „Aukso amžius“. Kryžiuočių Ordinui pralaimėjus Žalgirio mūšį Gdanskas atiteko Lenkijai. XVI-XVII a. Lenkija buvo vadinama „Europos aruodu“, kadangi iš šių žemių Europai buvo tiekiami grūdai – daugiausia per Gdansko uostą. Taigi, miestas klestėjo. Iki šių dienų išlikęs XIV a. Biržos pastatas, kuriame buvo įsikūrusi pirklių gildija, liudija apie turtingą Gdansko praeitį.

Vaikštinėdami Gdansko senamiesčiu gėrėjomės daugybe gotikos, renesanso stiliaus pastatų, kuriančių pakilią nuotaiką. Žvalgydamiesi po spalvingas parduotuvėlių vitrinas praėjome „Karališkuoju keliu“ vadinama Dluga gatve, kurios pusiaukelėje iškilęs Miesto rotušės, pastatytos XIII a., bokštas. Dabar čia įsikūręs Gdansko istorijos muziejus.

Pro „Žaliuosius“ vartus pasiekėme senąją uosto krantinę. Dideli laivai, rodos, šiandien skirti tik turistams pasidžiaugti, o buvę pirklių pastatai vilioja prabangiais restoranais ir suvenyrų parduotuvėmis.

Virš Motlavos upės pakibęs Uosto krano pastatas – Gdansko simbolis. Viduramžiais ši konstrukcija buvo viena didžiausių Europoje. Kėlimo mechanizmas šiandien yra rekonstruotas: galima išvysti didžiulius medinius ratus. Žmonės, eidami tarsi voverės rate, sukdavo šiuos milžiniškus ratus ir tokiu būdu mechanizmas iškeldavo krovinius iš laivų.

Gdansko laivų statyklose gimė žymusis „Solidarumo“ judėjimas. 1980 m. Lecho Valensos suburtas laivų statyklos darbininkų judėjimas tapo pirmuoju legaliu opoziciniu judėjimu prieš komunistų partiją, prisidėjęs prie komunistinio režimo žlugimo Centrinės ir Rytų Europos šalyse.

 

Sukrečianti Štuthofo ekspozicija

Už kelių dešimčių kilometrų nuo Gdansko važiuojant į rytus, šiek tiek paklaidžioję pagaliau radome Štuthofo koncentracijos stovyklą, pasislėpusią tarp medžių, tarsi visa savo esybe trokštančia būti užmiršta. Ši koncentracijos stovykla buvo įkurta 1939 m. laisvojo Gdansko miesto teritorijoje, kanalais išraižytame krašte prie Baltijos jūros, Sztutowo gyvenvietėje. Kaip ir kitose nacių koncentracijos stovyklose, Štuthofe buvo izoliuojamas to meto elitas, politiniai bei socialiniai aktyvistai.

Alinantis darbas, žiaurus režimas, nepakeliamos gyvenimo sąlygos, maisto stygius, šaltis, higienos trūkumas – tai tik keletas žodžių, apibūdinančių šią „mirties stovyklą“. Šiandien šioje kraupioje vietovėje įrengta nemokama ekspozicija, pasitinkanti rūsčiais „Mirties vartais“ – taip buvo vadinamas pagrindinis įėjimas į stovyklos teritoriją.

Džiugiai skėsčiodamas rankomis prie buvusio SS karininkų ir stovyklos prižiūrėtojų pastato, kuriame yra įrengtas kino teatras, mus pasitiko vienas iš ekspozicijos darbuotojų ir už kelis zlotus įsiūlė pažiūrėti trumpą dokumentinį filmą. Faktai kalba patys už save: stovykloje per beveik šešerius veiklos metus buvo užregistruota apie 110 tūkstančių kalinių, maždaug 65 tūkstančiams jų tai buvo mirties vieta. Be to, stovykla buvo viena iš masinio žydų naikinimo vietų.

Lėtai žengėme pro kalinių barakus, pasiekėme krematoriumą, dujų kameras. Net ir nesistengiant detaliai įsivaizduoti, kaip visa tai turėjo atrodyti maždaug prieš 60 metų ir kiek čia buvo pralieta ašarų, jausmas ne koks. Rodos, kad ir šiandien ore tebetvyro skausmas ir kančios, o žemė persisunkusi nekaltų žmonių prakaitu ir krauju. Jautresniems žmonėms ekspozicijoje nerekomenduojama lankytis, o vaikai iki 13 metų neįleidžiami.

Palikę Štuthofą galėjome pasidžiaugti tik tuo, jog turėjome numatę dar vieną, kur kas patrauklesnę vietą apsilankymui – romantišką viduramžių pilį Malborke.

 

Didingoji Malborko pilis

Viešėdami Gdanske nepraleidome progos aplankyti už 50 km Malborke įsikūrusios didingos viduramžių pilies. Daugeliui mūsų, kurie nesnausdavo per istorijos pamokas, ši tvirtovė gerai žinoma vokiškuoju Marienburgo pilies pavadinimu. Tai buvusi pagrindinė Kryžiuočių ordino būstinė XIII-XV a. Teigiama, jog tai yra didžiausia gotikinė pilis Europoje, o gal net ir visame pasaulyje.

Masyvios pilies sienos, išdabintos bokštais bokšteliais, stūkso ant upės kranto. Įėjus pro pilies vartus patenki tarsi į atskirą miestą. Jeigu ne išsipusčiusios jaunavedžių porelės, lydimos spragsinčių fotoaparatų ir dar labiau išsipuošusių ir klegančių pamergių būrio, pasijustum lyg laikas būtų atsuktas 600 metų atgal. 

Klaidžiodami pilies labirintais bei kiemais, apžiūrinėdami menes, koplyčias ir pagalbines patalpas, garsių pilyje apsilankiusių žmonių sąraše aptinkame gerai žinomą LDK kunigaikščio Kęstučio vardą. Kęstutis Marienburgo pilyje buvo įkalintas ordino riterių, tačiau sugebėjo pabėgti.

Malborko istorijos ištakos glūdi Šventojoje Žemėje, kur ilgus metus bandė įsitvirtinti kryžiuočiai. XI-XIV a. Kryžiuočių ordinas vykdė į pagoniškus ir kitatikių kraštus nukreiptas karines kampanijas, palaimintas popiežiaus. Deja, ordino ekspansija Artimuosiuose Rytuose buvo nesėkminga, o musulmonams atkovojus Jeruzalę, kryžiuočiai ėmė ieškoti naujų kraštų ir vietos naujai būstinei. Jų žvilgsnis nukrypo į pagoniškąsias baltų žemes.

1309 m. Malborkas tapo naująja Kryžiuočių ordino būstine ir Didžiojo ordino magistro rezidencija. Iš čia baltų teritorijos buvo pasiekiamos ranka. Tačiau lietuviai, padedami lenkų ir kitų tautų, buvo ne ką mažiau aršesni už musulmonus Artimuosiuose Rytuose. 1410 m. maždaug už 100 km į pietryčius nuo Malborko kryžiuočiai buvo sutriuškinti mūšyje prie Žalgirio (Griunvaldo).

Nepraėjus nė pusšimčiui metų nuo Žalgirio mūšio, nusilpęs Kryžiuočių ordinas pilį pardavė lenkams ir ši kurį laiką buvo naudota kaip gynybinis įtvirtinimas, čia taip pat buvo įrengti karališkieji apartamentai. XVIII a. antroje pusėje tvirtovę užėmusi prūsų kariuomenė ją pavertė kareivinėmis, grubiai ir neapdairiai niokodama viduramžių palikimą.

Vis dėlto, liūdniausias pilies istorijos tarpsnis – tai II Pasaulinio karo pabaiga, kuomet 1945 m. čia vykusių mūšių metu buvo sugriauta per 50% pilies komplekso, o taip pat ir beveik visas senovinis Malborko senamiestis.

Šiandien atstatytos pilies sienos ir menės tapo viena iš pagrindinių turistų atrakcijų Lenkijoje.


 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.