Turbūt visiems teko bent sykį pabuvoti karštoje sauso oro saunoje, vadinamoje suomiška. Deja, tikroji suomiška pirtis gerokai skiriasi nuo populiarios „eksportinės“ sauso oro pirties, kuriai prigijo saunos pavadinimas. Saunos kultūra šioje šalyje turi gilias tradicijas.
Saunų šalis
Suomija pelnytai tituluojama saunų šalimi, mat čia kone kiekviename bute įrengta sauna, o ežerų pakrantės nusėtos nedidelėmis medinėmis pirtelėmis. Suomijoje priskaičiuojama per 1,5 mln. saunų.
Suomiai sako, kad „tik barbarai į sauną eina vien praustis“. Šios šalies gyventojams sauna yra gyvenimo būdas, neatskiriama būties dalis. Tad atvykus į Suomiją nereikėtų nustebti, jei šeimininkas pakviečia į sauną pačią pirmą pažinties dieną – tai draugiškumo ženklas.
Nors ir vyrauja stereotipas, kad suomiška sauna – tai sauso oro pirtis, tačiau tikroji suomiška sauna turi ir drėgną garą, išgaunamą ant akmenų pilant vandenį, ir vantas – visai kaip mums įprasta tradicinė lietuviška pirtis, kai kurių dar vadinama rusiška. O suomių senoliai niekada nekaitindavo saunų iki +100°C.
Nuo seno rąstinė sauna buvo vienas iš pagrindinių suomio ūkio trobesių, daugiafunkcinis pastatas, naudotas ne tik maudynėms ir švarinimuisi. Čia buvo rūkoma mėsa, džiovinami linai, grybai. Saunose gydydavo ligonius, o taipogi ir gimdydavo, mat ši vieta buvo švariausia visoje sodyboje, be to, šilta ir atoki nuo nereikalingų žvilgsnių.
Suomiui sauna – ramybės ir susikaupimo vieta, kurioje triukšmauti ir skubėti nevalia. Būdavo sakoma, jog „saunoje dera elgtis kaip bažnyčioje“. Prausiamasi senovėje būdavo kartą ar du kartus per savaitę, o kai kuriuose Suomijos regionuose – ir kas vakarą. Po saunos paprastai būdavo valgoma sūdyta mėsa ar žuvis, geriamas raugintas pienas. Tik ypatingomis progomis buvo geriamas naminis alus. Vantų rišimas buvo moterų darbas. Beržines vantas paprastai rišdavo apie Jonines.
Saunos varžybos – ištvermingiausiems
Kasmet rugpjūtį Suomijos Heinolos miestelyje rengiamos saunos varžybos: karščio mėgėjai vyrai ir moterys varžosi dėl ištvermingiausiojo titulo.
Mėgėjiškos karščio varžybos Heinoloje rengiamos jau senokai, tačiau tik 1999 m. čempionatas tapo tarptautiniu: jame pirmą kartą sudalyvavo ir užsieniečiai. Tiesa, pirmaisiais metais jie net nepateko į finalą, ir tik 2003 m. pirmąja čempionato laimėtoja-užsieniete moterų grupėje tapo viešnia iš Baltarusijos.
Varžybų dalyviai savo noru kenčia beprotišką karštį: sauna įkaitinama iki +110°C, o kas pusė minutės ant akmenų pilama po pusę litro vandens. Garbingą titulą laimi tas, kuris ilgiausiai išbūna pragariškame karštyje.
Saunų muziejus, saugantis saunos dvasią
Suomiai, gerbdami tradicijas, yra įkūrę ir saunų muziejų. Šalia Muurame galima apsilankyti muziejuje po atviru dangumi, kuriame eksponuojamos iš įvairių Suomijos regionų atvežtos dūminės pirtelės. Saunų kaimelio tikslas – išsaugoti suomiškos saunos kultūrą bei tradicijas, supažindinti lankytojus su saunos istorija.
Kadaise sauna tebuvo iškastas ir pridengtas griovys, kuriame buvo įkaitinami akmenys, o ant jų užpylus vandens išgaunamas garas. Ilgainiui žemines saunas pakeitė iš rąstų renčiamos trobelės, tapusios dabartinės saunos prototipu.
Senovėje saunos buvo statomos be dūmtraukio: krosnį atstodavo akmenų krūva, po kuria būdavo kūrenama ugnis. Maždaug pusdienį kūrenama patalpa prisikaupdavo dūmų, kuriuos išvėdinus būdavo einama kaitintis. Ilgainiui imta statyti pirteles su dūmtraukiais, o vėliau buvo išrastos ir elektrinės krosnelės, kurios paplito butuose įrengiamose saunose.
Muziejaus pirčių kolekcijoje galima išvysti XVIII-XX a. statytas ir naudotas autentiškas saunas – su akmeninėmis krosnimis, originaliais gultais, žemomis durimis ir mažutėliais langais arba iš viso be jų. Kai kuriose pirtyse virš krosnies pakabintos kartys buvo naudojamos rūbams kabinti. Tokiu būdu būdavo naikinamos utėlės.
Muziejuje galima ir savo kailiu išbandyti kai kuriuos eksponatus ir pasikaitinti senoviniu būdu. Populiari suomių patarlė sako: „Jei nuotaika bloga, ir nepadeda net sauna – kitų priemonių nebėra”.
