12 mėnesių Islandijoje: mezgimo pamokos, naršymas po konteinerius ir mokytojos praktika

Autorius: Astra Petkūnaitė | Kelionių manija , 2014, Rugsėjo 28d.

Jei paklaustumėte Kristinos, ką ji gali papasakoti apie Islandiją, mergina nežinotų, nuo ko pradėti. Arba priešingai – tiksliai atsakytų į visus klausimus, mat šioje atšiaurioje saloje praleido visus metus. Čia dirbo, draugavo, mokė, mezgė, keliavo, skaitė ir… naršė po konteinerius. Tiesa, ne dėl to, kad sąlygos Islandijoje būtų privertusios. Tai buvo eksperimentas, skirtas įsitikinti, kokie esame švaistūnai.

 

Kodėl savo mokytojos praktikai pasirinkai Islandiją? Daugelis, turėdami galimybę išvažiuoti į užsienį, renkasi šiltas šalis, o ne tokias, kaip Islandija. 
Nuoširdžiai pasakysiu – tikrai nežinau, kodėl pasirinkau šią šalį, nes, kai pildžiau paraišką, buvo gūdi žiema, sesija, darbų rašymai. Tikrai turėjau galvoti apie šiltus kraštus, o ne apie tokią šalį kaip Islandija. Antras pasirinkimas buvo Italija, beje. Absoliučios priešybės – viena nepažinta, apie kitą svajojau jau seniai. 

Kita vertus, šalį, kurioje atliksiu praktiką, rinkausi atmetimo principu. Tikroji Skandinavija neviliojo, vidurio Europą esu mačiusi, ispanijos ar portugalijos netraukė, Prancūzija per aristokratiška, Jungtinė Karalystė iš karto buvo atmesta. Man atrodo, kad mes, lietuviai, labai panašūs į britus, į airius, todėl ten tikrai nesinori, o ir savų ten labai daug. Balkanai matyti, grynoji Rytų Europa būtų grįžimas į praeitį – kam to reikia.

Islandija buvo tas variantas, kuris liko neutralus. Kiek mokiausi per geografijos pamokas, kiek girdėjau iš pažįstamų, ši šalis atrodė paprasta ir gana tolima, kad važiuotum ten į ekskursiją ar į pažintinę kelionę. Žinojau, ką reiškia gyventi saloje, Maltoje esu praleidusi vieną vasarą, nors same places same faces (liet. tos pačios vietos, tie patys veidai) neviliojo, bet paraiškoje pirmu numeriu liko įrašyta Islandija. 

Dar vienas dalykas. Mainų programos ir šilti kraštai – pradedančiųjų keliautojų studentų maršrutai. Reikia išmėginti ir šaltąją egzotiką, kai jau ir taip nemažai matyta.

 

18islandija-godafoss.jpg 

Godafoss krioklys Islandijos šiaurėje 

Gal gali papasakoti apie savo praktiką? Kiek laiko ji truko, ką per ją darei, ką ir ko mokei? Gal pastebėjai kokių nors švietimo sistemos skirtumų nuo lietuviškos?

Tai buvo Comenius mokytojų asistentų praktika. Draugai skatino pildyti paraišką, nes keli jų buvo išvykę ir labai džiaugėsi. Nors ir nė vienas jų nedirba mokytojais dabar. Dar besimokydama bakalauro studijose kartu baigiau ir laipsnio nesuteikiančių studijų programą, įgijau mokytojos kvalifikaciją ir niekad nedirbau mokykloje, neturėjau patirties.

Prieš išvykimą į Islandiją buvau susitikusi su keliomis mokytojomis iš mokyklos, kurioje atliksiu praktiką. Aptarėme būsimas mano veiklas, praktinius klausimus ir pan. Tada buvo sutarta, kad asistuosiu anglų kalbos pamokose. Nuvykusi į Islandijos šiaurę – taip taip, praktika buvo net ne sostinėje – ir pradėjusi praktiką gavau pasiūlymų asistuoti muzikos ir namų ekonomijos pamokose. Dirbau su paaugliais (14-16 m.), kaprizingais, be disciplinos, puikiai anglų kalbą išmanančiais (arba visiškai nemokančiais) hipsteriais – visi kaip pagal vieną šabloną ir apsirengę, ir susišukavę, ir t.t. 

 

18islandija-ispudziai.jpg 

Užburiantis vaizdas – birželio mėnesį žydintys lubinai 

 

Kiekvieną dieną į darbą – lyg į šventę, o per šventes dirbti nereikia. Atrodytų, kad mokytojos darbas – amžina rutina, suvaržyta pamokų tvarkaraščio, tačiau savam kūrybiškumui parodyti turėjau pakankamai laiko ir laisvės. Į klases atnešiau komiksus, kuriuos moksleiviai perkūrė, surengiau nemažai diskusijų su vyresnėliais, kviečiau užsieniečius į pamokas, kad jie papasakotų apie karjerą. Kadangi nekalbėjau islandiškai, moksleiviai buvo priversti kalbėti su manimi angliškai – savotiškas pliusas. Vėliau padariau kriss-kross lentą, žaidėme žodžių žaidimą, lenta ir šiemet bus naudojama, bent jau taip pažadėjo mokytojai. 

Maisto gaminimo pamokos visiškai kitokios nei Lietuvoje, bent jau kitokios nei mano lankytos, kai dar mokiausi. Pirmą kartą atėjusi į klasę ir pamačiusi gaminančius berniukus, kurie laisvai skaitė ir gamino pagal receptus – likau šokiruota. Vau! Kažkas nerealaus! Nekaprizingi, žinantys ką daro, jaučiantys malonumą.

Mokykloje yra tokia sistema: du tekstilės, du dailės, du medžio darbų ir du maisto gaminimo pamokų mėnesiai. Todėl berniukai gamina, moka megzti ar siuvinėti, o mergaitės žino ką veikti su plaktukais. Grupės būna tik iš mergaičių arba tik iš berniukų. Mišrios grupės būna, kai mokosi pradinukai ar kai klasėje yra mažiau vaikų. Būtų puiku, jei tokia sistema veiktų ir Lietuvos mokyklose. Gal tuomet išnyktų moteriški ir vyriški darbai, turėtume daugiau skanias vakarienes ruošiančių vyrų ir gebančių vinį į sieną įkalti moterų. Mano indėlis pamokose – gaminome koldūnus.

Muzikos pamokose vaikai nesolfedžiuoja ir nesimoko Mocarto biografijos. Paaugliai vykdo projektus – perdainuoja pasirinktą dainą, groja įvairiais instrumentais ir filmuoja vaizdo klipą. Taip skatinamas vaikų kūrybingumas, saviraiška, darbo grupėje įgūdžiai. 

Oficialiai praktika truko 31 savaitę, tačiau likau dar kelioms savaitėms, nes keliavau. O ir nesinorėjo išvykti, gerai sutariau su kolektyvu, moksleiviais. Galėjau sakyti, kad ten mano namai, nors ir gyvenau studentų bendrabutyje, viena kaip pirštas. 

 

Kokį pirmąjį įspūdį paliko Islandija? Girdėjau, kad jos gamta – nuostabi.
„Vėjas pučia pučia PUČIA“ – visai kaip R.Dambrausko dainoje. Daug vėjo, keistas kvapas (siera) ir ore, ir karštame vandenyje, fermos, avys, arkliai ir laukai laukai, kalnai kalnai. Vandenynas… Vienas kelias, samanos, ir… O kur medžiai? 
Turistai traukia į šią salą dėl gamtos – tikrai, kartais atrodydavo, kad ne žemėje esi, o fantastinio filmo aikštelėje. Fotografai tiesiog dievina Islandiją – matytos fotosesijos užburia. Man Islandija – vaivorykščių ir krioklių šalis. Po vaivorykštę kasdien, ypač rudenį, o krioklių ten – nuo miniatiūrinio iki galingų, įmantriai krentančių nuo kalnų, vingiuotų ar tiesiomis vandens srovėmis krintančių. Nepamilau kalnų, likau ištikima vandenyno ošimui ir labai pasiilgau miškų… Jei tai būtų buvusi pirma išvyka į užsienį – aikčiočiau kiekviename žingsnyje, bet Islandija man buvo tik dar viena šalis… 
Turistai tiesiog masiškai atakuoja salą, suka ratus pagrindiniu keliu išnuomotomis mašinomis, išleidžia krūvas pinigų ir sutinka dažniausiai kitus turistus. Lankytini objektai (geizeris, vulkanai, šiltosios versmės, kriokliai) apspisti žmonių, tad švarų, tuščią kadrą be žmonių padaryti sunku. Man sunkiai suprantama, kaip galima mėgautis tokia kelione, jei atvykstama grožėtis gamta, o realiai tiesiog paskęstama turistų sraute. Todėl geriausia vykti balandį ar spalį – turistų mažiau, oras jau tikrai islandiškas – tik taip galima pajusti šalį, pamatyti ir pasigrožėti gamta, o ne klaidžiojančiais ryškiaspalviais turistais. 

Bet čia kam ko reikia. Vieni lieka sostinėje, kiti apsuka tik Golden circle (geizeris, krioklys ir nacionalinis parkas) ir pasimaudo Blue lagoon terminiame baseine. Dar kiti išsinuomoja automobilį ir per savaitę bando apvažiuoti salą. Yra ir dviračiais apsukančių ratą – tokių ištvermingų ir bebaimių žmonių ten daug – vieniems pasiseka, kiti pasiduoda. 

 

18islandija-marsrutai.jpg 

Landmannalaugar kalnų masyvas sužavėjo, nors ir nepatinka kalnai 

O kokie islandai? Kuo jie ypatingi ar skirtingi?
Visi akcentuoja Islandijos gamtą ir aikčioja kiekviename žingsnyje. Apie žmones mažai kas kalba ir žino – greitai atsigavo po krizės, dar kas nors? Gal mažai žinoma dėl to, kad jų tik kiek daugiau nei 300 000? Gyvenantieji salose yra kitokie. Ir aš nesugebėsiu to kitoniškumo apibūdinti, jį reikia pajusti. 
Kadangi teko bendrauti ir su išsilavinusiais, ir keliavusiais, ir niekur iš salos nekėlusiais kojos, pamačiau daugiau nei turistai. Man islandai – urviniai žmonės. Dažnai labai siaurų pažiūrų, nemėgstantys keliauti, liekantys fermose ir nesukantys sau galvos. Ir yra tų, kurie daug keliavo, studijavo, dirbo įvairius darbus ir grįžo į savąją Islandiją. Jie puikūs dainininkai, sportiški, dirbantys dažnai daugiau nei vieną darbą – mano kolegė mokytoja po pamokų treniruodavo mergaičių futbolo komandą, prekiaudavo suvenyrais ir dar turėjo nemažą žirgų fermą, o kur dar trys vaikai – saldžiai valgantys ir daug alkoholio vartojantys keistuoliai.

Labai prieštaringos mano mintys apie islandus, nenoriu būti perdėm kritiška ir peikti tų žmonių, bet gal ir yra tam tikra priežastis, kodėl pasaulis žino tik apie Islandijos gamtą, o ne vietinius gyventojus. Man dar reikia laiko, kad išsikristalizuotų islando portretas.

 

Kaip leisdavai savo laisvalaikį? Gal atradai naujų pomėgių, keliavai, susiradai vietinių draugų?

Laikas Islandijoje man skilo į dvi dalis – žiema šiaurėje ir vasara pietuose. Ir patys islandai skiria tik šiuos du metų laikus. Nemėgstu kalnų, todėl nesileidau nuo jų slidėmis, mėgstu vandenį, todėl terminis baseinas buvo vienas malonumas. Rašymas ir skaitymas prie vandenyno būdavo geriausias poilsis. Turėjau mėgstamą vietą ant cementinio bloko pakrantėje, sėdėdavau kelias valandas kol sušaldavau, vėjas ir bangų mūša išvalydavo mintis, tada rami grįždavau į bendrabučio kambarį baltomis sienomis. 

 

18islandija-ledynai.jpg 

Nuo ledyno atskilusių ledų ežeras 

Atradau mezgimą – tai sunkiai išvengiamas gyvenimo akcentas, ten mezga beveik kiekviena moteris. Tylus vilnos šiugždėjimas ramino, tačiau susitelkimo ir kantrybės reikėjo – norint teisingai numegzti tradicinį islandišką megztinį turi atidžiai sekti planą, kitaip neišeis gražus raštas. Trumpai lankiau sporto klubą, keliavau su kitais mokytojais, priklausiau tarptautiniam knygų klubui. Žiema buvo ilga, gal todėl ir pramogos, veiklos buvo ramesnės, turėjau begales laiko sau.
Vasarą pasikeitė gyvenamoji vieta ir darbas. Liko tik nenustojantis pūsti vėjas ir ėriena. Turėjau sąlygas priimti svečius per „Couchsurfing“. Apsilankęs vokietis supažindino su tranzavimu ir dumpster diving – rausimusi po konteinerius. Tranzuoti pradėjau iš principo ir išskaičiavimo – jei gali kiti, galiu ir aš, o autobusų tvarkaraštis ir bilietų kainos netenkino. Stabdant pakeleivingas mašinas niekad nežinai, ką sutiksi – vienišą fotografą, ką tik susituokusią porą, atvykusią čia medaus mėnesio, ar vietinius ūkininkus. Daug istorijų, klausimų ir šypsenų. 
O rausimasis po konteinerius buvo tai, ko niekad nebūčiau pagalvojusi, kad kada darysiu. Ir tai buvo daroma ne dėl to, kad kišenės tuščios, o tik dar kartą įsitikinti, kiek gero maisto išmetama, kokie vartotojai esame. Reikjavike susirinkome į nemažą grupę, kartu buvo ir žurnalistės iš Estijos, kurios rengė reportažą. Kuitėmės po didelių prekybos centrų konteinerius, nors tai yra baustina veika. Laimikis neįtikėtinas – kitą dieną susirinkę piknike ilgai vaišinomės: iš rastų daržovių pagamintais patiekalais, sultimis, keksiukais, vaisių salotomis. 
Vasarą ir toliau keliavau – autobusų ekskursijos, popietės patranzavimai iki gražių vietų, papramogauti sostinėje. Vėl grįžau prie mezgimo, mezgu ir grįžusi, mat nebaigiau pradėto megztinio. 

Žiemos kolegos taip ir liko tik kolegomis, tik su keliais tapome artimesni, daugiau bendravau su sostinėje apsistojusiais tokiais pat praktikantais kaip pati. Vasarą dirbau su lenkų komanda, todėl vietiniai vėl kaip ir liko nuošaly. Sunku su islandais išlaikyti draugystę, turi juos kas dieną matyti, kad augtų draugystė. Tavęs nėra, draugystė baigiasi. Žiemos draugai buvo išsilavinę ir gyvenimo matę, puikūs gyvenimo mokytojai; vasaros – žalias jaunimėlis, ką tik iš fermų ištrūkę ir intelekto nesugadintų veidų personos.

 

Kai baigėsi praktika, įsidarbinai viešbutyje. Kuo dirbai ir kaip sekėsi? Ar patiko darbas?
Viešbutis buvo absoliučiai vidury niekur – aplink samanoti lavos laukai, iki artimiausios gyvenvietės dvidešimt minučių automobiliu. Gyvenimas ir darbas viename kieme. Pradžia buvo sunki visapusiškai – daug darbo, bendradarbiai nesistengia kalbėtis angliškai, šiaurės ilgesys. Po poros mėnesių jau norėjau krautis lagaminus ir skristi namo. Tačiau stabdė užsibrėžtas tikslas – užsidirbti ir skristi atostogų į Ameriką, grįžti ten, kur praleidau įsimintiniausią gyvenimo vasarą. Sukandau dantis ir toliau valiau kambarius. Ir taip vietoje poros mėnesių likau visiems keturiems.  Dirbau su smagia komanda iš Lenkijos, prisiminiau tos kalbos pagrindus. Kartu linksminomės, liūdėjome, keliavome ir peikėme islandišką darbo tvarką.

Visko buvo, bet tikslą pasiekiau. Susikroviau lagaminą ir išskridau atostogauti Rytinėje pakrantėje, buvau išsiilgusi saulės ir šilumos. Po Amerikos grožybių dar buvo prancūziškų kruasanų šventės Paryžiuje – puiki tarpinė stotelė iki namų: tikroji sena Europa, artimesni žmonės ir ausį kutenanti kalba. 

 

Islandijoje praleidai 12 mėnesių, ar gali sakyti, kad ganėtinai gerai pažįsti šalį?
Metai Islandijoje buvo tikras išbandymas, gyvenimo mokykla. Geografiškai pažinau šalį – tikrai. Kultūra ir žmonės pažinti taip pat ganėtinai iš arti. Jei būčiau mokėjusi kalbą, būčiau pažinusi dar kitaip. 

Jei žinau, kur nuvažiuoti, ką pamatyti, ką kur padaryti – ar tai jau vadinasi, kad pažįstu šalį? Bet man tiek laiko užteko, kad suprasčiau, kiek svetima ši šalis ir neturiu noro ten grįžti gyventi. Aplankyti moksleivius ir mokyklą tikrai norėčiau, susitikti pažįstamus būtų smagu. Bet dar reikia laiko, kad įvertinčiau, ką turėjau ten, ko galiu ilgėtis ir ko jau ilgiuosi. Ar ką daryčiau kitaip? Daugiau keliaučiau, liko neaplankytų vietų ir neišbandytų dalykų.

 

18islandija-pauksciai.jpg 

Paukščiai mormonai (puffins), gražūs pažiūrėti, neblogo skonio paragauti. Jie gaudomi tinklais. turistai perka įvairius siuvenyrus su šių paukščių atvaizdu 

Nuotraukos iš Kristinos asmeninio archyvo 

Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama. 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.