Jonas, Janas, Ivanas, Janekas, Džonas, Hansas, Jensas, Johanas, Janošas, Chuanas, Žanas, Džiovanis, Evanas ir t.t. Kone kiekviena tauta turi savąjį Jono vardo variantą. Šis Biblijoje minimas hebrajų kilmės vardas Lietuvoje – vienas populiariausių. Tiesa, pastaraisiais metais jo populiarumas sumažėjęs. Tačiau tai netrukdo Joninėms išlikti bene labiausiai švenčiamu vardadieniu mūsų šalyje. Galbūt dėl to, kad šventė sutampa su vasaros saulėgrįža, ilgiausios metų dienos ir trumpiausios nakties paminėjimu, kurio papročiai gyvuoja dar nuo pagonybės laikų. Ši pagoniška šventė, Lietuvoje vadinama Joninių, Kupolių ar Rasų vardu, atėjus krikščionybei buvo sukrikščioninta, o šiandien trumpiausią metų naktį šėlsta ne tik Jonai ir Janinos.
Joninių šventės ritualai nuo seno siejasi su trimis dalykais: gydomųjų galių turinčiais žolynais, apsauginę funkciją nuo piktųjų dvasių atliekančia ugnimi ir vandeniu, atliekančiu apsivalymo funkciją.
Joninių laužai
Vienas iš svarbiausių Joninių simbolių – laužų kūrenimas ir šokinėjimas per ugnį. Ši tradicija gyva ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėje Latvijoje bei Estijoje, o taip pat ir daugelyje kitų Europos šalių. Laužai, visų pirma, skirti piktosioms dvasioms atbaidyti.
Estijoje tikima, kuo didesnis laužas, tuo geresnio derliaus galima tikėtis. Be to, estų Saremos ir Hijumos salose netgi būdavo įprasta padegti senas žvejų valtis.
Suomijoje, nors per Jonines visoje šalyje netemsta ir būna baltosios naktys, tūkstančiai laužų nušviečia ežerų ir jūros pakrantes.
Prancūzijoje taipogi išlikusi tradicija trumpiausią metų naktį deginti laužus. Tiesa, viduramžiais į laužus neretai mesdavo sudeginti kates, kurios buvo siejamos su velniais ir raganavimu.
Triukšmingais festivaliais garsėjantys ispanai per Jonines ne tik kūrena laužus, bet ir leidžia fejerverkus, sprogdina petardas, rengia paradus. Laužai paprastai kuriami vidurnaktį, per juos reikia peršokti tris kartus ir sušukti „meigas fora“. Taip atbaidomos raganos.
Joninių burtai
Daugelyje tautų išlikęs tikėjimas, jog vasaros saulėgrįžos metu gamtos jėgos yra stipriausios. Ypatinga reikšmė, kaip jau minėta, teikiama žolynams, vandeniui ir ugniai. Su tuo įvairiose tautose susiję daugybė burtų ir prietarų.
Lietuvoje Joninių naktį įprasta ieškoti paparčio žiedo. Nuo seno tikima, jog radusysis paslaptingąją gėlelę taps išminčiumi ir įgis gebėjimą matyti pasaulio turtus bei suprasti paukščių ir gyvulių kalbą. Merginos imasi įvairiausių burtų, pina vainikus iš devynių žolynų ir prausia veidus ryto rasa – kad gražios būtų. Senovėje Joninių rytą ligoniai eidavo maudytis, tikėdami, jog vanduo tuo metu turi stebuklingų gydomųjų galių.
Norvegijoje netekėjusios merginos Joninių naktį po pagalve deda žolynus ir tikisi sapne išvysti savo būsimo vyro veidą. O Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, merginos pina žolynų vainikus ir meta juos į jūrą, ežerus ar upes.
Ispanijoje Joninių išvakarėse moterys tradiciškai renka vaistažoles, o kai kuriose vietovėse brenda į jūrą ir gaudo 9 bangas, kad išliktų vaisingos.
Bulgarai tiki, jog Joninių rytą išvydę besišypsančią saulę bus sveiki ištisus metus. Šioje šalyje tikima, jog auštant surinktos gydomosios žolelės kur kas geriau gydo.
Švęsti Jani – pas kaimynus latvius
Jani arba Lyguo Latvijoje yra viena svarbiausių metų švenčių. Linksmybės neretai trunka iki 5 dienų – jei kas lankėtės Latvijoje per Jonines, turbūt pastėbėjote, kad ištuštėja miestų gatvės, rodos, niekas nedirba, visi latviai sprunka kuo toliau nuo miesto šurmulio.
Senovėje latviai per Jonines namus puošdavo ajerų lapais, šermukšnių ar erškėčių šakomis, tuo esą apsisaugodami nuo piktųjų dvasių ar raganų. Ir šiandien per Jani namai puošiami beržų, ąžuolų ar paparčių šakelėmis. Latviai, kaip ir lietuviai, trumpiausią metų naktį ieško paparčio žiedo, kuria laužus. Kaimynai turi ir dar vieną gražią tradiciją – per Jonines valgomas šventinis varškės sūris su kmynais ir dažniausiai užgeriamas alumi.
Jono diena, Jaanipäev, švenčiama ir Estijoje. Šios šventės tradicijos siejamos su žemdirbių pavasario darbų pabaiga ir sunkių vasaros darbų pradžia.
Vasaros saulėgrįža Skandinavijoje
Suomijoje vasaros saulėgrįžos diena, skirta dangaus ir derliaus dievui Ukko, vadinta Ukon Juhla. Tik atėjus krikščionybei šventė pervadinta Jono Krikštytojo garbei. Per Jonines suomiai namus puošia beržų šakelėmis.
Švedijoje Midsommar, vasaros saulėgrįžos dieną, įprasta puoštis žolynų vainikais. Išlikusi ir graži tradicija žolynais puošti stulpą, vadinamą majstang, aplink kurį šokama ir dainuojama.
Tuo tarpu Danijoje senovėje per Joninines žolininkai leisdavosi į laukus žolelių rinkti, mat būdavo tikima, jog šią dieną surinktos vaistažolės turi stipresnes galias. Nuo vikingų laikų šią dieną buvo įprasta lankyti gydomųjų galių turinčius šaltinius ir kurti laužus, kurie atbaidydavo piktąsias dvasias. Kai kuriose Danijos vietovėse per Jonines laužuose deginamos iš šiaudų pagamintos raganos.
Norvegų Jonsok dieną ne tik kuriami laužai, bet ir rengiamos teatralizuotos vestuvės, simbolizuojančios naujo gyvenimo pradžią. Joninių naktį norvegai taipogi puošia laivus žibintais ir plaukia į fiordus.
Kelionių portalo informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
