Indonezijos Floreso saloje esančio Keli Mutu ugnikalnio krateryje tyvuliuoja trys ežerai, stebinantys savo spalvomis. Beveik 400 km ilgio salai pavadinimą kadaise davė portugalų jūrininkai – Cabo das Flores išvertus į lietuvių kalbą reiškia „Gėlių kyšulys“. Romantiško pavadinimo saloje – 14 aktyvių ugnikalnių, o žemės drebėjimai čia vyksta kasmet. Apskritai, Indonezija yra viena geologiškai aktyviausių pasaulio šalių: šioje šalyje yra per 200 aktyvių ugnikalnių.
Įstabiausias iš Floreso salos ugnikalnių yra Keli Mutu. Šio vulkano krateryje, 1600 m aukštyje, greta vienas kito tyvuliuojantys trys ežerai įdomūs tuo, jog kiekvieno jų spalva skirtinga: didžiausiasis ežeras – turkio spalvos, antrasis – žalias, o trečiasis – juodas.
Nuo seno salos gyventojai tiki, kad šiuose ežeruose ilsisi sielos. Pasak vietinių, juodojo ežero gelmėse gyvena burtininkų sielos, žaliajame glaudžiasi nusidėjėlių sielos, o kūdikių ir skaisčiai gyvenusių žmonių sielų buveinė – turkio spalvos ežeras.
Paslaptys tebegaubia keistuosius ežerus. Minėtos ežerų spalvos – tai dabartinės jų spalvos. Dar visai neseniai šie trys ežerai buvo mėlynos, juodos ir kaštoninės spalvos. 1960 m. – ryškiai mėlynos, rausvai rudos ir balintos kavos spalvos.
Iki šiol neatskleista, kodėl mįslingieji ežerai keičia spalvą. Manoma, jog tai šiuos pokyčius lemia vykstantys cheminiai procesai, kuriuos lemia vulkano išskiriamos dujos. Taip pat teigiama, jog ežerų spalva priklauso nuo deguonies kiekio: jei jo trūksta, ežero vanduo įgauna žalsvą atspalvį, o jei yra deguonies perteklius, vanduo nusidažo raudona ar net juoda spalva.
