Pirmieji žmonės Kolumbijos teritorijoje apsigyveno apie 10 000 m. pr. Kr. Šiose žemėse gyvavo Andų civilizacijos Tolimosios Šiaurės dalis. Maždaug 1500 m. pr. Kr. šioje teritorijoje suklestėjo muiskų, arba čibčių civilizacija, gyvavusi iki ispanų invazijos, kuri praktiškai sunaikino šią civilizaciją.
Apie 1500 m. Kolumbijos Karibų jūros pakrantę pirmą kartą aplankė ispanai, 1508 m. pradėję šių žemių užkariavimą, ėmę kurti kolonijas. Pirmasis europiečių 1527 m. įkurtas miestas buvo Santa Marta. Vėliau ispanai nusprendė išnaikinti vietinius indėnus ir įsitvirtinti jų įkurtuose miestuose. XVI a. vietiniai Kolumbijos gyventojai buvo beveik išnaikinti.
1549 m. buvo įkurta Naujosios Granados audiencija, kuri vėliau pertvarkyta į vicekaralystę. Šalis 1810 m. paskelbė nepriklausomybę, tačiau laisva nuo ispanų tapo tik 1819 m. po ilgų kovų. Buvo įkurta konfederacinė Didžiosios Kolumbijos Respublika. 1830 m. nuo šios šalies atsiskyrė Ekvadoras ir Venesuela, o nuo 1903 – ir Panama.
1851 m. buvo panaikinta vergovė.
XX a. Kolumbijoje įsivyravo korupcija, mafija, narkotikų prekeiviai. Vyriausybė vis dar aktyviai kovoja su šiomis blogybėmis.
Dauguma Kolumbijos gyventojų – metisai (mišrūs europiečių ir indėnų palikuonys) – 58%. Kiti gyventojai – baltieji, kreolai, mulatai, juodieji. Vietiniai indėnai tesudaro apie 1% gyventojų, tačiau jų tautinė įvairovė didžiulė – Kolumbijoje gyvena 85 indėnų tautos ir gentys.
Vyraujanti religija – Romos katalikų (apie 90% gyventojų).
Šalyje ryški metisų kultūra, kuri formavosi įtakojama indėnų bei europiečių kultūrų, ir iš esmės nelabai skiriasi nuo kitų Lotynų Amerikos šalių kultūros. Kolumbijoje yra susiformavę keletas subkultūrų, būdingų tam tikriems regionams.
Kolumbijos muzikai būdingi Lotynų Amerikos bruožai, tačiau gan ryškiai išsiskiria afrokaribietiški ritmai. Nacionalinis Kolumbijos šokis – kumbija.
