Šalyje yra trys oficialios kalbos – vokiečių, prancūzų bei italų, bet tai keturkalbė valstybė, nes čia dar kalbama ir retoromanų kalba. Daugiausiai – apie 65 proc. žmonių kalba vokiškai. Šalis yra gana ryškiai susiskirsčiusi į skirtingų kalbų ir kultūrų regionus, kurioms įtaką daro kaimyninės valstybės. Kultūrai didelę įtaką turėjo kaimo tradicijos.
Šveicarijoje vyrauja dvi religijos – krikščionys katalikai (42%) ir protestantai (35%).
Apie 1500 m. pr. Kr. dabartinės Šveicarijos teritorijoje apsigyveno keltų gentys, vakarinėje dalyje įsikūrė helvetai, o rytiniuose – retai.
58 m pr. Kr. – 400 Romėnų okupacija.
400 – 1100 m. – šalies teritorijoje apsigyvena germanų tautos (alemanai ir burgundai).
XII a. didesnėje šalies dalyje galioja Šv. Romos imperijos įstatymai.
1291−1523 – senoji konfederacija.
1291 m. – ištikimybės priesaika padeda pagrindus Šveicarijos konfederacijai.
1477 m. Nancy mūšyje šveicarų pajėgos nugali Karolį Drąsųjį iš Bulgarijos.
1523−1648 – reformacija. Protenstantizmas tvirtai įsigali šveicarų miestuose.
1648−1798 Ancien Régime.
1648 m. – pagal Vestfalijos taikos sutartį Šveicarija teisiškai tapo nepriklausoma nuo Šventosios Romos imperijos.
1798 m. Šveicariją užima prancūzai ir Napoleonas įkuria Helvecijos respubliką.
1815 m. Vienos kongreso metu atkuriama Šveicarijos nepriklausomybė ir Europos didžiosios valstybės sutiko pripažinti Šveicarijos neutralumą neapibrėžtam laikui. Taip puvo atkurta kantonų valdžia.
1848−1914 – Federacinė valstybė.
1848 m. priimama federacinės respublikos konstitucija.
1864 m. įkuriamas Tarptautinis Raudonasis kryžius.
1914-1918 ir 1939-1945 m. per pasaulinius karus Šveicarija laikosi neutraliai.
1946 m. Ženevoje įsikuria JT biuras.
1998 m. Šveicarų bankai susitaria dėl kompensacijų holokausto aukoms.
2002 m. Šveicarija paskelbiama JT nare.
